Vis dėlto, noras turėti kuo daugiau iš esmės reiškia ne daiktų, bet psichologinių dalykų, jausmų, vertybių trūkumą. Paradoksalu, tačiau pertekliaus amžiuje vis tiek badaujama. O labiausiai – dvasiniu požiūriu.

Idėja parašyti šį straipsnį kilo iš nuostabos matant, kiek daug visko turi žmonės. Ir kiek daug jie dėl to praranda. Pastaruoju metu, lankydamasi svečiuose, paprašydavau šeimininkų suskaičiuoti, kiek „ekranų“ mus stebi – tai yra, kiek mobiliųjų įrenginių yra tuose namuose. Neįtikėtina, tačiau daugelis šeimų turi po keturis-šešis išmaniuosius telefonus, planšetinį kompiuterį, o kur dar dabar jau nebe tokie populiarūs televizoriai ir stacionarieji kompiuteriai.

Tačiau ne veltui vis kartoju, kad turėjimas visada reiškia ir praradimą. Tai, kad esame kažkuo apsirūpinę, visada lems tai, kad kažko be galo stokojame. Todėl visada paklausiu pažįstamų: ką iš jūsų atima išmanieji įrenginiai? Daugelis, aišku, iš pradžių vardija tik daiktų privalumus, nes tokia jau žmogaus, o ypač vyrų, prigimtis - pirmiausia reikia pasigirti, o tik paskui – pasiguosti. Tačiau galiausiai žmonės pripažįsta, kad tie ekranai, toks nuolat įsižiebiančios ir dėmesio reikalaujančios „skaitmeninės akys“ kainuoja privatumo ir saugumo jausmus.  

Ryšio priemonės dabar reiškia ryšį plačiąją, destruktyvia prasme – norite ar nenorite, bet kada galite būti pamatytas, išgirstas, nufilmuotas, paviešintas, išjuoktas, pasmerktas, palaidotas. Ryšys dabar reiškia daug daugiau nei abipusį kontaktą, kurį galite valdyti.  Anksčiau telefonai ar kompiuteriai tebuvo priemonės kontaktui užmegzti ir palaikyti, o dabar tai – ginklai, kurie gali kovoti ir už, ir prieš mus.

Skaitmeninių technologijų ir išmaniųjų įrenginių tema šiuo metu yra itin aktuali. Tačiau aktualia ji tapo labiau dėl neigiamo patyrimo. Pavyzdžiui, susitinka draugai prie ežero, išsitiesia pasideginti, ir jau, žiūrėk, šalia tysantis pernelyg atsipalaidavęs pažįstamas pleškina nuotraukas, kurias tučtuojau skelbia „Facebook“ tinkle su prierašu „va kaip puikiai ji atrodo su bikiniu“. Ir pabandyk tada išaiškinti, kad nufotografuotas asmuo visai nenori savo bikinio rodyti dar tūkstančiams pažįstamų ir nepažįstamų, tuo metu esančių „tinkle“. Gal tai ir banali situacija, tačiau ji puikiai atskleidžia, kokie nuogi visomis prasmėmis mes nuolat jaučiamės ir koks trapus mūsų privatumas.

Štai tokiose situacijose ir susikerta gausos ir trūkumo sąvokos. Būdama draugo, turinčio daugybę išmaniųjų prietaisų, namuose, visada jaučiuosi nesaugi. Atrodo, turėčiau mėgautis, kad nuolat galiu prisijungti prie interneto, užfiksuoti smagias akimirkas geros kokybės nuotraukose, klausytis muzikos, seki žinias, išbandyti įvairias programas, bet... Visada kirba tas „o kas, jeigu“.

Juk savo reputaciją iš naujo teks rankiotis ne dėl to, kad padarysite ką nors netinkamo, bet dėl to, kad koks nors jūsų gestas, žodis, ar judesys bus užfiksuoti, iškreipti, ištraukti iš konteksto, paviešinti ir neteisingai interpretuoti.

Tik pasidairykite aplink – vieni internete publikuoja vakarėlyje padauginusių draugų nuotraukas, kiti iš pavydo ar keršto į viešumą paleidžia net pačias intymiausiais, privačiausiais savo buvusių mylimųjų nuotraukas. Ir kas žino, kaip nuo to apsisaugoti? Iš kur galiu suprasti, ar tas, kas šiandien dedasi mano draugu, rytoj iš manęs nesišaipys socialiniame tinkle? Ar atsidavęs mylimasis, santykių krizei iškilus, iš aklo pykčio nesurengs man žiaurios atakos, paviešindamas labai privačias nuotraukas?

Kai iškyla kalba apie saugumo sąvoką, tuoj imamos vaizduoti grėsmės iš Rusijos, tankai ir naikintuvai. Tačiau tikrasis, realus ir jau žalą darantis pavojus savo pavidalu tikrai niekaip neprimena karinės technikos. Pavojus saugumui – tai pirmiausiai būtent privatumo, asmens apsaugos trūkumas. Nes tai, kas anksčiau buvo lyg ir žaidimas, dabar virsta siaubingu terorizavimo aparatu.

Ir ne vien jaunimas stebi, kas aplink suklupo, o paskui viešina tai, kad būtų iš ko pasijuokti. Dabar panašiu principu veikia net jėgos ir saugumo struktūros. Remiantis tuo, kad saugumo pareigūnai neva kažkur kažką pamatė, užfiksavo ar išgirdo, manipuliuojama net politikais, jų postais ir karjera. Aklas vieni kitų sekimas, stebėjimas ir fiksavimas peraugo į maniją, kuri keroja toli gražu ne tik tarp jaunimo.

Aišku, puiku, kad dabar visi turi tiek išmaniųjų prietaisų, kad technologijos pažengusios ir kad jūs tikriausiai jau svajojate apie dar geresnį ir naujesnį išmanųjį telefoną, su kuriuo patogiau kelsite įspūdingas nuotraukas į socialinius tinklus. Tačiau žinokite, kad kiekvienas ekranas – kaip nematoma akis, kuri gali būti ir priešo, ir pareigūno, ir apsišaukėlio draugo.

Gintarė Pugačiauskaitė