„Kad tik gimtų sveikas“. Štai čia ir noriu sustoti. Žinote, kodėl? Nes mane šie žodžiai verčia gerokai sutrikti, gal net kiek supykti. Sunku paaiškinti, iš kur jie atklydo į mūsų žodyną ir kodėl taip prilipo – moterys (ir vyrai), esu tikra, šią frazę mėto šen ir ten nė nesusimąstydami. Bet pergalvoti iš naujo svarbu. Ir ypač todėl, kad kalbame apie įsčiose esantį kūdikį, kurį turime saugoti visomis išgalėmis.

Man destruktyvu atrodo jau vien tai, kad dar negimę vaikai imami skirstyti į sveikus ir nesveikus. Ar tie, kurie sako, kad svarbiausia, jog vaikas gimtų sveikas, nori pasakyti, kad visa kita nesvarbu? Kad jeigu vis dėlto vaikelis turi ligą, ydą ar sutrikimą, jis jau nelaukiamas, nepageidaujamas, negalės būti laimingas ir mylimas? Kad toks vaikas nuvils tėvus, nes nepatenkino neva svarbiausio lūkesčio – negimė sveikas?

O jeigu dar įsivaizduotumėte, kad tokias kalbas girdi ir pats įsčiose esantis vaikelis? Juk žinoma, kad vaikai jautriai reaguoja į savo motinos balsą. O motina tuo tarpu ima ir sako „kad tik būtų sveikas“. Kas, jeigu jau kūdikis jau nėra sveikas (kad ir kaip nemėgstu čia vartoti šio žodžio)? Jeigu jis kitoks, tačiau visa savo maža širdele jaučia, ar yra mylimas, laukiamas, saugus?

Ar išdrįstume tokius žodžius ištarti ir suaugusiam žmogui? Ar galėtume draugui, giminaičiui, kaimynui, praeiviui, turinčiam negalią, imti ir rėžti: „Man atrodo svarbiausia, kad tik žmogus būtų sveikas“. Skamba žiauriai, ar ne? Kaip manote, kaip pasijustų tai išgirdęs žmogus? Pažemintas, nuvertintas, įžeistas, nemylimas, nereikalingas? Bet juk lygiai taip pat jaučiasi ir dar negimęs kūdikis.

Matydami tik tai, sveikas asmuo ar ne, mes išties nematome paties žmogaus. Mes tik šaltai vertiname jo sveikatos būklę. Atmetame visas vidines savybes, viską, ką žmogus jaučia, ką moka ir ką gali. Vertinant tik sveikas-nesveikas būdu, tampa nesvarbu, ar gera žmogaus širdis, ar jis mylintis, tikintis, paslaugus, atsidavęs, laimingas. Ir štai tada išties tampame akli tam, kas svarbiausia. O dvasinis aklumas baisesnis už bet kokią fizinę ydą.

Dievas kiekvieną žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Visi mes esame tobuli ir verti meilės. Nesvarbu, KOKS yra žmogus. Užtenka jau vien to, kad jis YRA.

Mes juk turime didžiulę galią – meilės galią – kuria galime apgaubti vieni kitus. Ir visiems negimusiems kūdikėliams reikėtų išgirsti tik tokius žodžius: „Myliu ir mylėsiu šį vaikelį“. O smalsaujantiems draugams ar aplinkiniams galima atsakyti šitaip: „Nesidomėjau kūdikio lytimi, dar neišrinkome vardo, šis mažylis yra mylimas, o visa kita nesvarbu.“

Portalo l24.lt korespondentė, Talino Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Gintarė Pugačiauskaitė