Ilgame ir painiame tekste naudojami argumentai, kuriuos kaip mantrą kartoja jo partijos  bendražygiai konservatoriai, bandydami devalvuoti Lietuvos lenkų siekius. Konservatoriai kaip užprogramuoti kiborgai vienbalsiai atsako į keliamas  problemas, su kuriomis realiai ir vis žiauriau  susiduria tautinė lenkų mažuma, kad Lietuvos lenkams yra garantuotos visos teisės, o lenkai mokyklų turi tiek, kad tik pačioje Lenkijoje yra daugiau.

Taigi visos jų pretenzijos Lietuvos valdžios institucijoms yra nepagrįstos ir tik šmeižia gerą mūsų šalies vardą. „Kad dar albanai ar estai skustųsi, – stengiasi pateikti papildomą savo argumentą V. Juozapaitis, – suprasčiau. Jie neturi savo valstybės finansuojamų mokyklų, tačiau lenkai, kurie užima aukščiausius postus šalyje ir dar drįsta reikalauti nepagrįstų teisių, gėda“, – kerštauja, smerkia, šaiposi Seimo narys savo straipsnyje.

Tiesą sakant, argumentų čia visai nėra. Savo plepalais konservatorius man primena sovietus, kurie savo laiku į Vakarų priekaištus dėl žmogaus teisių pažeidimų Sovietų Sąjungoje nesileisdavo į polemiką, tik atsikirsdavo imperialistams nuvalkiota fraze, kad pas jus „muša negrus“.

Juozapaitis net nesivargina paaiškinti, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje Seimas panaikino Tautinių mažumų įstatymą, o valdžios institucijos vis labiau kovoja už lenkų kalbos pašalinimą iš viešojo vartojimo Vilniaus krašte, riboja švietimą. Valstybinė kalba Lietuvoje yra lietuvių. Taip yra Konstitucijoje. Ir taškas. Štai ir visas parlamentaro argumentavimas. Galima pagalvoti, kad jam  neegzistuoja konvencijos, Europos standartai ir net tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai. Didelio čia daikto. Pasirašyta, įsipareigota tik tam, kad atsikabintų, kad tik įstotų į Sąjungą. O kas dabar? Galų gale, mūsų neišmes dėl kažkokių niekų. Europa ir pasaulis turi didesnių rūpesčių, – samprotauja tokie politikai, kaip V. Juozapaitis ir ignoruoja valstybės prestižą, jos tarptautinę reputaciją.

Su protu, sukaustytu grandinėmis pagal kaunietišką tarpukario Lietuvos suvokimą, nesupranta, kad mūsų šalį traukia atgal. Stato ją ne tik į tarptautinio nepritarimo pavojų, bet ir destabilizuoja  visuomenę iš vidaus, kas esant etninei padėčiai Ukrainoje yra ypač smerktina.

V. Juozapaitis yra konservatorius, Lietuvos dešiniojo sektoriaus atstovas. Taigi nėra ko stebėtis. Labiau neramina, kad Seimo balsavime „nusiplovė rankas“ ne tik konservatoriai, bet ir valdančiųjų socialdemokratų dalis. Balsavo nepaisydami Vyriausybės programos, ir net prieš savo partijos  programą tautinių mažumų teisių srityje. Kodėl? Niekaip negaliu to logiškai paaiškinti. Bailumas? Kompleksai? Fobijos? O gal viskas kartu?

Bet kokiu atveju socialdemokratai pagaliau turės palaikyti vieną pusę. Arba gins tautininkų  optaciją, pagal sutartinį  šūkį „Lietuva lietuviams“, kurio šiuolaikinėje Europoje negalima apginti, arba drąsiai priešinsis šiai optacijai, mūsų šaliai pasirenkant Europos socialinį modelį. Laikytis vidurio toliau nebeįmanoma.

Pagaliau muzikantui V. Juozapaičiui norėčiau patarti. Grįžkite, pone, atgal į profesiją. O  politikoje, seni, nesuk gitaros, nenusuk klostės...

Tadeuš  Andžejevski