Spausdinti šį puslapį

Švietimo svajonės išsipildymas

2020-04-09, 17:26
Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)
Švietimo svajonės išsipildymas Gintarė Pugačiauskaitė

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta erzeliavimų, kad dabartinis nuotolinio mokymo(si) modelis virsta savarankišku mokymusi. Neva mokytojai tik skiria mokiniams užduotis, ir viskas!

Keista, o ką mokytojai turi daryti? Tas užduotis dar ir išspręsti? Perskaityti už mokinius knygas, parašyti rašinius? Išmokti formules ir sąvokas?

Tereikia išeiti iš savo destruktyvaus suvokimo ribų ir visi aiškiai pamatysime, kad savarankiškumas mūsų šalies švietime yra siekis, tikslas ir vertybė. Netikite manimi? Pasiskaitykite Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą. Ties juo diskusijos ir turėtų baigtis.

Pats pirmasis švietimo tikslas įstatyme skamba taip: „išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikrinant valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir gimtosios kalbos mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi“.

Kad būtų aišku, savarankiškumą, kuris jau vien šiame punkte įvardijamas du kartus, paryškinau. Šalia minimas žinių siekis, atsakingumas iš esmės yra beveik tapatūs savarankiškumui – tai tiesiog sąmoningas, tikslingas žmogaus pasirinkimas mokytis su visomis proceso kliūtimis ir rezultatais.

Be savarankiškumo, žinoma, nebus ir atsakomybės. Pats visai nenorintis ir neketinantis mokytis mokinys visada kaltins mokytoją ar kitus švietimo sistemos dalyvius. Jis juk niekuo dėtas, jo neišmokė, jam trukdė.

Man labai keista, kodėl žmonės savarankiškumo švietime jau nebesupranta kaip vertybės. Mokiniams viską „privalo išaiškinti mokytojas“, reikia jiems samdyti korepetitorius, reikia leisti į būrelius. Visur vis kito iniciatyva, vis kitas „kontrolierius“ šalia mokinio, kad tik šis ką nors darytų.

Dabartinė situacija, kai mokiniams tenka daugiau dirbti patiems, yra visiškas švietimo tikslų išsipildymas. Mokiniai viską gali patys, patikėkite.

Vos prasidėjus nuotoliniam mokymui, maniau, kad jau dabar tai bus bėdos: mokiniai neatliks užduočių, nemokės prisijungti prie virtualių pamokų, nepajėgs naudotis skaitmeninėmis ugdymo platformomis.

Dabar net gėda, kad taip galvojau. Mokiniai atliko viską.

Turbūt ir mes patys, mokytojai, ilgai gniaužėme tą savarankiškumo jausmą juose, vis manydami, kad reikia jiems paduoti, parodyti, pirštu baksnoti, šalia stovėti, sufleruoti.

Mokiniai išties buvo labai suvaržyti. Bet kaip dabar jie ėmė skleistis...

Aš jau net nekalbu apie informacinį raštingumą, informacinę kultūrą, taip pat minimus įstatymo ištraukoje. Mokiniai pagaliau praktiškai, tikslingai įvaldys šiuos gebėjimus.

Iš tiesų mes visą laiką klydome. Būtent savarankiškumas švietimo sistemoje yra raktas, vienintelis kelias, kuriuo privalėjome eiti jau seniai.

Gintarė Pugačiauskaitė (lietuvių kalbos mokytoja, komunikacijos dėstytoja, žurnalistė)

Komentuoti