Kentėti – silpnumo požymis

2020-03-17, 18:20
Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Nerijus Pugačiauskas Nerijus Pugačiauskas Ugnės Čebatoriūtės nuotr.

Prakalbus apie kančią, iškart galime prisiminti begalę skambių, jau girdėtų pasakymų. Per kančias į žvaigždes, kenčiantiems dangus ir daug kitų.

O kas, jei pasakyčiau, kad bendra nuomonė apie kančią yra klaidinga? Jei visa tai – tik pasiteisinimas? Gal kentėti yra silpnumo požymis?

Be abejonės, daugiau ar mažiau visi kenčiame – tai neišvengiama.

Savaime kančia nieko neduoda. Ji tik yra, o Jūs ją transformuojate į kažką. Galbūt suvokėte, kad kenčiate dėl to, kur dirbate. Be kančios nebūtumėte suvokę, kad Jums blogai, turite priimti sprendimą – keisti darbą, keisti kažką darbe ar keisti save (o galbūt toliau kęsti ir nieko nedaryti).

Galbūt suvokėte, kad kenčiate dėl savo žalingo įpročio – tai trukdo visavertiškai gyventi. Tarkime, Jūs rūkote ir dėl to negalite sportuoti, stengiatės, bet Jums vis tiek nepavyksta, nes rūkymas trukdo būti pajėgiems fiziškai.

Kančia – tai signalas, kuris parodo, kad pasirinkimas (sprendimas, veiksmas) yra netinkamas. Mano suvokimu, taip atrodytų mokyklos vadovėlio lygio sąvoka. Aišku, praplėsta, paaiškina bei detalizuota. O tai aš ir padarysiu dabar.

Kančia yra plati sąvoka (reiškinys), todėl būtų protinga ją kategorizuoti. Kančios tipas (ar kaip tik norite pavadinti) yra ne vienas. Yra ta neišvengiama kančia kaip būtina gyvenimo dalis, su kuria visi susiduria, ir yra kita kančios forma, kurią žmonės pasirenka. Aš ją pavadinsiu toksiška-savanoriška (abu žodžiai yra esminiai).

Toksiška-savanoriška: ką tai reiškia?

Pirmiausiai, kaip jau minėjau, žmogus, sąmoningai ar ne visai, kenčia savo noru, dėl to ji savanoriška. Toksiškumas čia pasireiškia tuo, kad įprasta kančia iš esmės naudinga ir būtina, o ši žmogui tik kenkia. Tarytum Jus kas nors fiziškai spaustų ir neleistų išsilaisvinti.

Kančia yra toksiška tada, kuomet ji tampa kasdienybe, norma, su ja „susigyvenama” ar netgi siekiama daugiau kęsti. Paskutinis variantas gali tapti tarytum (ar ir yra?) psichologinės priklausomybės forma.

Toks veiksmas (ar būsena) kaip susigyvenimas man apskritai yra nesuvokiamas. Susigyvenimas nėra esaties (savęs, kitų, aplinkos ir t.t.) priėmimas, tai priverstinis susigyvenimas su tuo, ką gali pakeisti, bet įsitikinai, kad negali ar turi „svarbią“ priežastį, kodėl turi būti taip, nors viduje kažkas kužda, kad gali būti geriau. Tai tiesiog „savigaila“, kuri veda į dar didesnę degradaciją ir savęs apgaudinėjimą (netgi reiškia nepagarbą sau). Bet grįžkime prie kančios.

Kančia jaučiama pirmiausia psichologiškai, bet ji lengvai apima ir kūną. Sunkumas, vangumas, nenoras veikti, visiškas džiaugsmo praradimas. Tai visas prastos savijautos paketas, paprasčiausiai neleidžiantis gyventi ir norėti.

Esant tokios būsenos bus sunku laikytis rutinos, įvykdyti svarbius darbus ir paprasčiausiai gyventi. Kiekvienas veiksmas reikalaus daug pastangų, nes nuolat kamuos nepasitenkinimas viskuo ir visais, negatyvios mintys be paliovos suksis galvoje ir į pasaulį bus žiūrima apatiškai.

Jūs jaučiantys lyg pelkėje – apsunkę, nepajėgūs išbristi, toliau klimpstantys, pasmerkti.

Ir štai ši būsena yra pati pavojingiausia, nes pastaroji lengvai įtraukia vidun. Šiuo atveju kančia niekada nepraeina, ji nebent apslopsta. Ji visuomet yra ir žmogui tai pradeda patikti (įpratimas).

Asmuo tiek kentėjo ir tebekenčia, kad neįsivaizduodavo gyvenimo be jos. Neįsivaizduoja, kad kančia nėra nuolatinė ir būtina būsena, bet tai tampa jau nebesvarbu. Šiam žmogui kančia tampa privaloma ir nuolatine gyvenimo sudedamąja dalimi, kuri vyrauja ir valdo gyvenimą.

Bet tiek kęsti nebūtina ir niekam dėl to nebus geriau. Užtenka tiek kančios, kiek mums jos sukelia žmonės ir aplinkinis pasaulis, todėl būkime geri sau ir neverskime savęs kentėti.

Priimkime kančią ir ją išgyvenkime, tačiau negyvenkime kančioje.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, fotografas, apžvalgininkas)

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24