Spausdinti šį puslapį

Kas, jei nustotume „europinti“ Lietuvą?

2020-01-25, 15:42
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Palmyra Andriuškaitė Palmyra Andriuškaitė Nerijaus Pugačiausko nuotr.

Jaunas, modernus, pasaulietiškas žmogus iš Lietuvos, gyvenantis užsienyje. Įdomu, ko jis nori? Kur įsivaizduoja savo ateitį? Kokią Lietuvą nori matyti? Turbūt labai europietišką, naujovišką, labiau pilietišką ir demokratišką.

Taip, mums yra kur tobulėti ir keistis, adaptuotis, bet šiais laikais dažnai pamirštame savo tikrąjį identitetą. Pamirštame, kad turime išsaugoti savo unikalumą ir tai, kas mus skiria nuo kitų.

Urbanistiškoje šalyje pamatai, kaip greit visi išoriškai asimiliuojasi ir pamiršta savo praeitį, kultūrą. Atrodo, prisiderini prie šalies, naujų žmonių, aplinkos, bet iš tikrųjų giliai širdyje jauti, kad kažko trūksta. Tu esi svetimas. Nors išmokai elgtis ir gyventi taip, kaip tos šalies gyventojas, tu vis tiek nesi tikras. Tu neatsiejamas nuo to, kur gimei ir augai.

Tokios mintys man iškyla vis dažniau. Iškilo ir po neseniai praėjusių švenčių grįžtant iš Lietuvos į Angliją. Ir šį kartą aš negalėjau šių minčių tiesiog palikti. Todėl, sėdėdama lėktuve ir ilgesingai žiūrėdama į tolstantį Lietuvos vaizdą, išsitraukiau telefoną ir surinkau tai.

Gyvendama Anglijoje aš jaučiuosi kaip šuo Bocmanas, kuris visada būdavo pririštas prie būdos pas babytę kaime, Kėdainių rajone. Bocmanas buvo geras šuo, bet jį nuo grandinės paleisdavo viso labo kartą per savaitę. Žinot, po kiemą palakstyti, drugelių pagaudyti, letenų pramankštinti.

Man kiemas yra Lietuva. Toks mielas ir gerai pažįstamas. Norėjau ir aš po jį lakstyti kiekvieną dieną, bet… Į Lietuvą grįžtu porą kartų per metus, nors likti čia norėčiau visą laiką.

Tačiau mane neapsakomai erzina vienas dalykas… Kas, jei nustotume „europinti“ Lietuvą, naikinti jos autentiką ir traukti iš jos visa, dėl ko Lietuva yra Lietuva, kaip rauname baravykus su visomis šaknimis iš Dzūkijos miškų? Kas, jei paskatintumėme Lietuvos ūkininkus pasikapstyti po tą derlingą ir dar neišalintą juodžemį bei užauginti pačius skaniausius ridikėlius, riebiausias kiaulaites?

Galbūt tuomet Bocmanas, būdamas geru šuneliu, galėtų kieme gaudyti drugelius kiekvieną dieną, o aš tai stebėčiau gurkšnodama saldų pieną iš ką tik pamelžtos karvutės ant Dubysos kranto.

J. Marcinkevičius yra labai gražiai pasakęs: „Jei Lietuvoje nebūtų tiek vargo, pasaulis seniai būtų mus prarijęs, jo gomurys dar bijo mūsų ašakų.” Todėl labai prašau: baikite išrinkinėti tas ašakas. Palikite jas ten, kur joms priklauso būti.

Palmyra Andriuškaitė

Komentuoti