Nieko keisto: pyktis nėra vien tik mintis ar pojūtis, jis turi labai aiškią raišką ir žmogaus kūne: įsitempia raumenys, pakyla pulsas, parausta oda, pasikeičia net veido grimasos. Pykstantis žmogus sunkiai save kontroliuoja, dažnai ima šaukti ar paleidžia į darbą kumščius. Tai – labai akivaizdi ir primityvi pykčio sublimavimo forma: pyktis išliejamas per fizinius veiksmus.

Ne veltui yra ir tokių pasakymų kaip „aklas pyktis“, „pasiuto iš pykčio“ – įprasta manyti, kad pyktis yra visaapimanti, tarsi užvaldanti emocija, kurią juntant loginis mąstymas lyg užsiblokuoja, lieka vien grynas, akinantis, itin stiprus jausmas, verčiantis daryti net pačius blogiausius dalykus.

Dažniausiai pyktis yra trumpalaikė emocija. Vis dėlto tai nesumenkina pykčio problemos, nes pyktį įžiebti gali daugybė situacijų, daugybę kartų per dieną. Pyktį dažniausiai gali sukelti specifiniai išoriniai įvykiai. Pavyzdžiui, dalykai, kurių negalime kontroliuoti: vėluojantis autobusas, nesibaigiantis lietus; kitų elgesys: kas nors mus pastūmė, įžeidė, sukritikavo, atstūmė; objektai: sugedo telefonas, nesuveikė žadintuvas; galiausiai net mūsų pačių elgesys, išvaizda, charakterio savybės. Vadinasi, pyktį keliančių dalykų – daugybė, ir jų išvengti tiesiog neįmanoma.

Mūsų laikais pyktis dažnai suprantamas kaip itin neigiama emocija. Mokomasi pyktį suvaldyti, jo išvengti, užmaskuoti, nedemonstruoti. Pyktis implikuoja negatyvius dalykus: agresiją, prastas socialines manieras, menką emocinį intelektą.

Tačiau, deja, pamirštama, kad pyktis, kaip ir visos emocijos, yra normali, reikalinga ir kartais net būtina žmogaus jausena. Pyktis kai kuriais atvejais padeda išgyventi. Pykčio jausmas pasufleruoja mums, kad kažkas negerai: su mumis netinkamai elgiamasi, mus užgavo, pažemino. Pyktis yra natūrali emocija ir jei evoliucijos eigoje neišnyko, vadinasi, yra reikalinga žmogaus, kaip rūšies, išlikimui.

Pyktis pats savaime nėra problema, tačiau jis gali jų sukelti, jei yra per daug intensyvus ir dažnas bei jei jis išreiškiamas netinkamai.

Pyktis yra labai stipri emocija, rodanti kryptį gyvenime, jei tik tinkamai ją sublimuojame. Pavyzdžiui, jei supykę ant bjauraus viršininko, nusprendžiame keisti darbą. Įtūžę dėl smurtaujančio sutuoktinio, išeiname laimės ieškoti kitur. Galima pykti net ant savęs: kad per daug tingime, per daug valgome. Ir tas pyktis gali virsti planu laikytis dietos, susirasti naujų veiklų.

Vadinasi, pyktis gali padėti atrasti ir kurti, jei tik jis nevirsta destrukcija. Todėl labai svarbu mokėti pyktį kontroliuoti, valdyti. Pavyzdžiui, jei supykę ant tironiško viršininko subadysime jo automobilio padangas, tai toks pyktis bus griaunantis, jis sunaikins ir reputaciją darbe, ir viršininko pasitikėjimą. Jei mama pyks ant savo vaiko ir pyktį lies smurtu, ji visiems laikams emociškai suluošins savo mažylį. Taigi, emocija – ta pati, o jos pasekmės gali būti labai skirtingos.

Jei pyktį nukreipsime į išorę, labiau pakenksime aplinkiniams. Tačiau jei pyktį užgniaušime savyje, jis kaupsis viduje, ir galiausiai palūšime mes patys. Kadangi esu moteris, visuomenėje stereotipiškai priimina, kad turiu būti švelni, rūpestinga, maloni. O, kad taip būtų... Dabar gyvenu su draugėmis, dirbu švietimo srityje. Mane nuolat supa žmonės, kasdien išgyvenu daugybę socialinių kontaktų, deja, neišvengiu ir konfliktinių situacijų. Aplinkybės lemia, kad savo pykčio demonstruoti negaliu. Jei, supykusi ant mokinio, apšauksiu jį, neteksiu darbo, įskaudinsiu vaikus, galiu net teisme atsidurti. Jei grįžusi po darbo ir radusi netvarką, aprėksiu merginas, su kuriomis drauge nuomojamės butą, sugriausiu visą namų harmoniją. Taigi ilgą laiką pyktį gniaužiau savyje.

Čia noriu pabrėžti, kad valdyti pyktį nereiškia jo nejausti. Anaiptol. Tai reiškia suprasti, kada pykstu, kodėl pykstu ir parinkti tinkamą būdą tam išspręsti. Pastebėjau, kad greičiau supykstu tada, kai esu alkana, pavargusi, serganti. Labai lengvai supykstu ir tada, jei tądien jau būna anksčiau ištikusios kokios nors kitos pyktį sukeliančios situacijos: pavyzdžiui, ryte atsikėlusi pamačiau, kad baigėsi kava (supykau, kad vakar nenusipirkau), važiuojant į darbą sugedo automobilis (pykau jau intensyviau) ir tada galiausiai mano begalinį pyktį gali įžiebti bet kokia smulkmena, nes jau esu suerzinta anksčiau kilusių situacijų, mano emocinė pusiausvyra sutrikdyta.

Taigi pirmiausia stengiuosi laikytis grafiko, ritmo, laiku pavalgyti, išsimiegoti, pakvėpuoti grynu oru. Tai atrodo labai paprasta, bet išties veiksminga.

Paskui, jei jau taip atsitinka, kad pykstu, klausiu savęs, iš kur kilo tas pyktis. Jei ryte lyja, ir dėl to pajaučiu pyktį, suprantu, kad kaltas ne lietus, o aš pati. Tai mano perdėta reakcija, negebėjimas priimti tokio paprasto reiškinio kaip meteorologinės sąlygos. Tad pasakau sau, kad nesvarbu, pyksiu ar ne, situacijos pakeisti negaliu. Lietaus juk niekas nesuvaldys, tiesa? Tada akimirkai sustoju, giliai įkvepiu, įsiklausau į lietaus barbenimą, ir, paradoksalu, jis mane nuramina. Kai situacijas, kurios pykdo, pajauti kaip natūralius, neišvengiamus kasdienybės reiškinius, jos tiesiog nebekliudo gyventi.

Turiu ir dar vieną metodą, kuris man padeda, kai pykstu. Jei mokykloje suerzina koks plepantis, nedirbantis mokinys, ir imu pykti, kelti balsą, tuoj imu projektuoti save iš šono. Lyg stebėčiau pati save veidrodyje. Įsivaizduoju, kaip išrausta mano veidas, kaktoje susimeta raukšlės, kaip persikreipia visi bruožai, net kumščiai susigniaužia. Ir kaipmat suprantu, kad nenoriu tokia būti.

Jei yra galimybė, kai pykstu, užsidarau vonioje, kur yra veidrodis. Stebiu save, kaip pyktis bjauroja mano veidą. Ir tada sustoju. Atpalaiduoju pečius, kaktą. Štai kokiu žmogumi aš noriu būti, pagalvoju. Ramiu, šviesaus veido, o ne nešioti pykčio kaukę.

Labai sveika save pykstantį pamatyti iš šono, stebėti, kaip pyktis mus keičia, transformuoja. Tai puikia atgraso nuo šios destruktyvios emocijos. Juk piktą žmogų stebėti nesmagu, bet pamatyti piktą save dar nemaloniau, tada imi klausti savęs: nejau tai tikrai aš, ir kaip galiu toks būti?

Dar anksčiau straipsnyje minėjau, koks pražūtingas yra pykčio nukreipimas į save, jo gniaužimas viduje. Vyrams pykti paprasta ir net, regis, įprasta – jie gali rėkti, muštis, o moterims tai atrodo nepriimtina. Ilgą laiką ir aš gniaužiau savo pyktį. Kol galiausiai ėmiau jaustis nuolat nelaiminga.

Tada, vieną kartą, visai atsitiktinai, gatvėje pamačiau vaiką – jis parduotuvės vitrinoje mamai rodė kažkokį žaislą, o ši nutempė jį šalin. Vaikas ėmė verkti, visai nepaisydamas, kad aplink pilna žmonių. Jis kažką piktai suriko ir apsipylė ašaromis. Metė iš rankų tuo metu laikytus žaislus, sviedė šalin ledų porciją. Jis tiek visko turėjo – mamą, gražius drabužėlius, saldumynų, žaislų, bet sviedė viską ir pyko dėl to, ko tą akimirką norėjo ir NETURĖJO.

Ir tada supratau, kad pyktis dažnai mums kyla tada, kai negauname, ko norime, kai jaučiamės pralaimėję, kai mums kažko trūksta. Ir nuo to laiko aš darau štai ką – kai tik imu pykti dėl ko nors, prisimenu, kokia laiminga esu, kad mano puiki sveikata, mėgstamas darbas, šaunūs draugai ir šeima. Veikia išties stebuklingai.

Kai pyksti, reikia galvoti apie tai, ką turi, o ne tai, ko trūksta, kas negerai. Pyktis dažnai susiaurina mūsų mąstymą, tad reikia nuolat atverti sau platesnius horizontus, prisiminti, kokie laimingi išties esame čia gyvendami, kiek daug jau turime.

Gintarė Pugačiauskaitė