Be to, grėsmė tyko ir visai šalia: štai kaimynėje Rusijoje registruota 700 tūkstančių ŽIV infekuotų žmonių. Vis daugiau šio viruso atvejų užfiksuojama Latvijoje bei Estijoje.
Kadangi esu dar jauna, sveikatos temomis ne itin domiuosi, bet tai, ką sužinojau, staiga apvertė gyvenimą aukštyn kojomis. Ėmiau jaustis nebe tokia saugi tiek fiziškai, tiek morališkai.
Ir kodėl ėmėme šitaip nebebranginti savo gyvenimų? Atrodo, kai kurie žmonės elgiasi taip, tarsi niekas aplink neturėtų nei prasmės, nei vertės - netgi mes patys.
Daugelis asmenų – netgi iš pažiūros žavių, jaunų, pasiturinčių- tiesiog dalija save vieni kitiems, nebeturi garbės jausmo, patys save tyliai žudo brisdami į narkotikų liūną, leisdamiesi į miglotas avantiūras. Dingo suvokimas, kad mūsų kūnas – šventovė.
Apskritai, aplink mus viskas ėmė griūti, ir dar taip staiga. Dabar visko norime greitai – greitų kreditų, greitų skyrybų, greitų automobilių, greitai numesti svorio... Trokštame trumpalaikių malonumų, greitai vieni kitus išnaudoti ir palikti, be atsakomybės semti gyvenimo malonumus, sekinti save ir negalvoti apie ateitį. Ir kas iš to? Tik tapome kaip niekada anksčiau laikinais, trapiais, pažeidžiamais žmonėmis.
Šiuolaikiniame pasaulyje, atrodo, populiaru viskas, kas gali vos per kelias sekundes sugriauti mūsų gyvenimus – greitis, svaigalai, vienos nakties nuotykiai... Esame tikri ekstremalai. Tačiau, deja, vėliau kenčiame taip pat ekstremaliai. Atrodo, naujoji era atnešė mums skaudžią laisvę su nenuspėjamais padariniais. Regis, galime elgtis, kaip tik norime, tačiau ar esame pasiruošę nevaldomoms pasekmėms?
Tikriausiai tokie klausimai mano gyvenime iškilo neatsitiktinai. Čia pat – prezidento bei Europos Parlamento rinkimai, ir į juos dabar dar kartą galiu pažvelgti naujomis akimis. Kadangi esu jaunas žmogus, noriu saugiai, oriai, garbingai gyventi savo šalyje. Man dar reikia dirbti, lavintis, tobulėti, kurti šeimą. Noriu jaustis mylima, saugi, pasitikinti savimi. Privalau, kaip žurnalistė, skleisti tiesos žodį savo šalyje, todėl man reikia itin tvirtos dvasios, jėgų, energijos, nepalaužiamo moralinio pamato, tikėjimo ir vilties.
Kai kurie žmonės, taip pat ir politikai, vis kalba, kad mus trūksta pinigų, kad reikia daugiau finansavimo, lėšų, išteklių, priemonių...Betgi iš tiesų viskas, ko mums reikia – tai ne finansiniai, o moraliniai, žmogiškieji ištekliai. Jei norime įveikti alkoholizmą, narkomaniją, ŽIV plitimą, pražūtingą gyvenimo būdą - pirmiausiai turime pradėti nuo to, iš kur šios problemos kyla. O priežastis - tikrai ne pinigų trūkumas. Neviltis, vertybių nebuvimas, dvasinė tuštuma – štai kur ta skausmingoji šerdis, iš kurios kyla visos negandos.
Kai vertinsime save kaip asmenybes, mylėsime savo kūną, branginsime ištikimybę, įsipareigojimus, santuokos institutą, šeimą, mokėsime saugoti ir globoti vieni kitus, tada ateis tikrieji pokyčiai. Tik asmens tvirtybe, valia ir amžinosiomis vertybėmis mes galime būti stiprūs. Juk būtent palaužta siela labai greitai paskandina ligų, svaigalų pražūtyje ir mūsų kūnus. Man atrodo, tai puikiai supranta politikai, pasisakantys už krikščioniškąją dorą, gyvybės stebuklo saugojimą, gyvenimą pagal dekalogą.
Todėl, eidama į rinkimus, kurie jau visai čia pat, aš balsuosiu už amžinus, guodžiančius, įkvepiančius ir saugumu apgaubiančius dalykus. Rinksiuosi krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tiesą, meilę darnioje šeimoje, pagarbą mūsų sielai ir kūnams. Pasisakysiu už sveikatą, gerovę, už gyvybės, kaip didžiausio stebuklo, sergėjimą.
Man nepriimtinos jokios žudymo ar savižudybės formos – nei narkotikai, nei alkoholis, nei abortai, nei toks gyvenimo būdas, kuris stumia mus į kraupių ligų kančią. Demokratinėje valstybėje savęs naikinimas keroti neturėtų. Esu tikra, kad tik dvasinga, įkvepianti politika gali prikelti mūsų dvasią naujam, pakiliam, sveikam ir saugiam gyvenimui.
Gintarė Pugačiauskaitė
