Nesiruošiu paisyti draudimo: išmaldą daviau ir duosiu

2019-08-06, 13:32
Įvertinkite šį įrašą
(5 balsai)
Nesiruošiu paisyti draudimo: išmaldą daviau ir duosiu Gintarė Pugačiauskaitė

Ar Jūs visi tikrai žinote, kad Vilniuje draudžiama prašyti išmaldos? Taip, visi tie žmogeliai, susisukę, susirietę ant šaligatvių, nudelbę akis, prašantys vargano cento, yra pažeidėjai.

Dar blogiau – jei sugalvosite jiems iškrapštyti kokį pinigėlį, patys galite sulaukti baudos.

Man visa tai tiesiog netelpa galvoje. Juk mes – krikščioniška šalis, net popiežius yra pasakęs: „Pareiga duoti išmaldą tokia pat sena kaip Biblija. Išmalda – meilės ir dėmesingumo gestas pagalbos prašančiam žmogui. Išmaldą duodame nesipuikuodami prieš kitus. Dievas viską mato ir įvertina kiekvieną nuoširdų darbą.“

Perskaitėte teisingai. Duoti išmaldą yra PAREIGA. O Vilniuje už tai baudžiama. Tai dabar pasakykite, prašau, ar tai nėra trukdymas išpažinti religiją?

Duoti pinigą elgetai yra ne vien menkas finansinis gestas. Tai dvasinis lūžis, psichologinės stiprybės reikalaujantis momentas. Jis reiškia, kad aš matau kitą žmogų, pastebiu, kad jam kažkas negerai, aš jo nesmerkiu, bet paremiu, nesibodėdamas pažvelgiu jam į akis, mat jaučiu, kad esu toks pat žmogus kaip ir jis, o juk mūsų pareiga – padėti vieni kitiems.

Aš anksčiau irgi bijojau. Labai. Pamačiusi gatvėje elgetą, apeidavau ratu, net negalėdavau pažiūrėti į tą pusę. Traukdama piniginę ir ruošdamasi duoti kokį pinigėlį, bijodavau, kad tas varguolis atims iš manęs visą rankinę. Bet tai tebuvo mano silpnumas, mano bėdos, kompleksai.

Tobijo knygoje rašoma: „Kai duodi išmaldą, nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs“. Taip, mes privalome susidurti su tuo, kas iš pradžių atrodo kraupu, bjauru, gąsdina, bet kitaip mes negalėsime augti. Jei aš sugebu tik dailiai nusilakuoti nagus ir sapalioti apie tai, koks gražus pasaulis, bet bėgu, kai į mane pažiūri juodos elgetos akys, koks žmogus esu? Mes juk turime matyti. Akimis. Širdimi.

Antai šeštadienį ryte stovėjau sostinės centre, vienoje rankoje laikiau telefoną, kitoje – didelį puodą šaltos kavos. Na, tos, kur daug ledukų, didelė kaina, o paties turinio su kofeinu – mažai. Ir prieina prie manęs toks vyras, leisgyvis, vos velkantis kojas, apiplyšęs. Tyliai klausia: „Ponia, ar galiu atsigerti kavos?“. Viešpatie, galvoju. Ne pinigų, ne kažin ko jis reikalauja, o mano kavos, su jau aptirpusiais ledukais, jau gerokai nugertos. Negi dabar jam duosiu tokį birzgalą? Traukiu piniginę, ištiesiu kelis eurus. Vyras dėkoja, linki man meilės.

Ir tada staiga sustingstu su savo pinigine. Juk padariau pažeidimą, tiesa? Bet dar labiau mane nustebino tai, kad aš pagalvojau, jog tam žmogeliui nepatiks mano kava. Na, kas norėtų tokios nugertos, su ištirpusiais ledukais? Man išties rūpėjo. Ir tada pasijutau nuostabiai. Dar daugiau – šypsojausi.

Tiesą pasakius, dažnokai duodu bent po kelis centus elgetaujantiems. Nes tai yra krikščioniška. Taip man liepia vidinis balsas, sąžinė, tikėjimas, moralė.

Jau geriau nusižengsiu savivaldybės taisyklėms, negu savo vertybėms.

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24