Teisuoliui paprieštarauti negalima, nes tai, kas visuotinai priimta – jo tiesos – yra turbūt tokiame pačiame lygmenyje kaip, pavyzdžiui, Dievo įsakymai, ir jos negali būti paneigtos. Todėl teisuolis žemins, ginsis, įsižeis, pakels balsą ir jam rūpės tik kuo garsiau išrėkti savo nuomonę, net nesigilinant į tai, ką nori pasakyti kitas.
Teisuolį galima įsivaizduoti visada sėdintį soste su savo turtų (tiesų) krūva, kurių nuginčijimas lygus sosto netekimui. O argi teisuolio puikybė jam tai leistų padaryti? Nusižeminti? Būti kartu su visais? Ne, teisuolio ego liepia jam būti aukščiau, daugiau, geriau nei kiti. Teisuolio ego sako, kad jis negali klysti ir neklysta. Tik jis teisingas – kiti nežino, nesupranta, stokoja proto. O štai jis vienintelis suprantantis – galintis „nušviesti” kitų gyvenimus.
Visi mes kartais tampame tuo teisuoliu ir nereikia savęs smerkti, bet būtina suprasti, kodėl taip atsitinka.
Mus apsėda. Ne, ne dvasia, bet puikybė. Kad būtų aišku, kas ta puikybė, trumpai apibrėšiu ją.
Žmogų sudaro jo kūnas (fizinė dalis), psichika (protas, mąstymas) ir siela. Žmogaus fizinės ligos suprantamos, psichikos ligos taip pat kyla į viešumą ir į jas žiūrima vis rimčiau (džiugu), bet kur pradingsta ta aukščiausia žmogaus dalis – siela?
Žmogus, nepuoselėdamas savo dvasingumo, apmiršta taip pat, kaip ir nesirūpindamas savo kūno sveikata, stabilia psichine būsena. Aišku, prie puikybės prisideda ir mažesni ar didesni psichologiniai sutrikimai, kuriems padeda nepastovi savivertė, meilės trūkumas, toksiški tėvai vaikystėje, savidestruktyvus elgesys ir panašiai.
Kalbant apie teisuolį, lengva pamatyti jo tikrąją padėtį gyvenime, pasakant vieną dalyką – jis paprasčiausiai nelaimingas. Teisuolis liūdnas, nepatenkintas, nedėkingas, rūstus, kenkiantis. Nukreipiant temą pokalbyje su teisuoliu apie jo paties problemas (pagaliau), jis gali labai išdidžiai ir niekinančiai pareikšti, kad laimė išgalvota, ji neegzistuoja, tai tik kvailų žmonių išmanymas.
Arba kitas atsakymas bus dar būdingesnis didvyriui – aš negaliu būti laimingas. Ir po šių žodžių pasirodys pasiteisinimų lietus, kodėl jis tokiu negali būti. Gyvenimas sunkus, kiti nori vien blogo, negalima niekuo pasitikėti, teisuolis per daug protingas, kad būtų laimingas, nes neva protingi (tokie kaip jis) negali būti laimingi.
Bravo!
Deja, negalėjimas prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą nėra protingo žmogaus požymis. Tai yra nebrandi asmenybė (ar išvis asmenybė?), kuri leidžiasi per gyvenimą valdoma visų savo psichologinių sutrikimų, traumų, iškreiptos moralės ir kvestionuotinų vertybių.
Teisuolis paprasčiausiai yra nelaimingas žmogus, kuris atsisakė kurti savo gyvenimą (laimę) ir pasidavė bei atsidavė visiems blogiems dalykams.
Turbūt kiekviename iš mūsų pasireiškia teisuolis, todėl galite paklausti, kaip būtent tuo metu jaučiatės. Nežinau, kaip jūs, bet aš – bjauriai. Bjauriai morališkai, dėl to bandau atsisakyti šios elgsenos. Galiausiai teisuolio vaidmeniu kenkiu sau pačiam, taip pat galiu smukdyti ir aplinkinius.
Kai man norisi teisti, aš sau primenu, kad aš – ne absoliutas. Tai, ką aš manau, nėra absoliutu ir negaliu žinoti, kas kokiam žmogui yra geriausias pasirinkimas ir kur tai jį nuves. Mes patys dažnai nežinome, kas mums gerai ar blogai. Todėl aš sau primenu, kad esu tik maža dalis to, kas egzistuoja, ir iš tikrųjų aš nieko nežinau. Tik bandau atspėti, eksperimentuoju, stengiuosi, bet niekada nežinau, kur mane nuves. Tuo labiau nežinau, kur nuves kito žmogaus poelgiai, kad ir kokie „netinkami” jie pasirodytų. Ir taip subliūkšta mano puikybės burbulas.
Man pačiam vieni pasirinkimai atrodo geri ir teisingi, bet aš juos stengiuosi taikyti tik savo gyvenime, o kitiems leidžiu daryti tai, kas atrodo gera ir teisinga patiems.
Kiekvienas turime prisiimti atsakomybę tik už savo gyvenimą bei suteikti kitiems tą patį – teisę laisvai veikti. Veikti net ir klystant, nežinant, elgiantis neapgalvotai ir nelogiškai, nes visi mes taip elgiamės kažkieno atžvilgiu, bet vis tiek nenorime būti teisiami ar žeminami.
Žmonėms nereikia kritikos kiekviename žingsnyje, nes jie iš esmės nori paprasčiausio palaikymo arba bent supratingumo, todėl tai yra geriausia, ką galime suteikti kitiems ir, aišku, sau.
Galiausiai noriu pasakyti vieną esminį dalyką – nėra nei teisingo, nei neteisingo kelio, yra tik toks, kokį pasirenki, todėl gyvenimo teisėjų čia nereikia.
Nerijus Pugačiauskas
