Dabar pateiksiu labai primityvų, bet, manau, visiems suprantamą aukštesnio ir žemesnio žmogaus palyginimą. Įsivaizduokite viduramžius, soste sėdintį karalių ir likusius gyventojus. Kurį žmogų įsivaizduojate esantį aukščiau? Karalių? Puiku. Bet kodėl? Karalius turi daugiau galios, visi turi paklusti ir vykdyti jo įsakymus. Pasipriešinę bus pašalinti arba bent nubausti. Situacija iš esmės nepasikeitusi ir dabar, tik šiuo atveju kalbėsiu apie eilinių žmonių tarpusavio santykius, o ne šalies valdymą ir politiką.

Aukštesnio-žemesnio žmogaus principas yra glaudžiai susijęs su manipuliacija (kurią neseniai išnagrinėjau), bet tai nėra identiški dalykai. Aukštesnysis žmogus jaučia turintis „galią” ir teisę valdyti kitą, už jį priimti sprendimus. Jis žino, kas geriau žemesniajam, ko pastarajam reikia gyvenime ir kokie jo poreikiai. Iš tikrųjų aukštesnysis žmogus žino, ko nori jis pats iš žemesniojo ir, kadangi jis „aukščiau”, manipuliuoja, naudojasi. Tam tikra prasme žaidžia.

Tokia situacija galima ne kiekvienuose santykiuose ar situacijoje, nes tai – eilinė manipuliacija, bet reikia, kad vienas iš žmonių būtų „didesnis”. Kas gali (tai yra tik dažniausi pavyzdžiai) būti tas didesnis žmogus? Mokytojas, šeimos narys, viršininkas, aukštesnės socialinės padėties asmuo. Jis ar ji turi būti žmogus, kuris jums gyvenime turi (gali padaryti) daug (nepageidaujamos) įtakos. Negi klausysite ir vadovausitės atsitiktinai sutiktu praeiviu gatvėje arba neilgai pažįstamu, neartimu žmogumi? Ne, nes jis neturi galimybės giliai paveikti.

Aukštesnio-žemesnio žmogaus principas remiasi tuo, kad žemesniajam gresia pasekmės už netinkamą elgesį ar sprendimą. Tos pasekmės gali būti įvairiausios: sumažins atlyginimą ar perkels į prastesnes pareigas, kitiems matant pasmerks ir pažemins, išmes iš namų ar nustatys kitas sankcijas. Kiekvienas „netinkamas” poelgis aukštesniojo žmogaus atžvilgiu iš esmės apriboja žemesniojo laisvę, kadangi pastarasis yra modeliuojamas kito žmogaus mąstymo modeliu, nurodoma, ką jis turi veikti, o ko neveikti, kaip turi veikti, ką rinktis ir panašiai.

Taip gyvendamas žemesnysis pradeda elgtis taip, kad išvengtų neigiamų pasekmių – pasiduoda įtakai ir prisitaiko. Pamirštama apie SAVO poreikius, norus, tikslus, todėl pirmiausiai galvoja ir daro tai, kas patiktų aukštesniajam asmeniui. Taip pat nereikia pamiršti, kad tokių „karalių“ vieno žmogaus gyvenimo gali būti ir keli. Dėl šios priežasties žmogus tampa tarnu ir kito nuomonė, pasakymai yra svarbesni bei svaresni nei paties, o žemesniojo asmens gyvenimo (arba bent jo dalies) valdovu tampa aukštesnysis žmogus.

Štai jums – karalius ir pavaldinys. Valstybės valdymo modelis, kuris dar neišnyko iš kasdienio gyvenimo ir šiandien. Aišku, dabar tai būtų vadinama manipuliacija, nesveiku noru kontroliuoti, toksiškais santykiais ar dar kaip nors skambiai. Aš čia įžiūriu labai aiškią paralelę, kadangi abi lygintos situacijos siejasi tai pačiais dalykais – vieno žmogaus didesne galia siekiant savo tikslų.

Kai turite galią, kertiniu klausimu tampa tai, kaip ją panaudosite ir kokiems tikslams. Ar sieksiu vien egocentriškų dalykų ir galvosiu tik apie naudą sau, ar norėsiu prisidėti ir prie kitų gerovės. Ši pasirinkimas ir nurodo žmogaus moralę bei vertybes. O ką pasirinksite jūs?

Nerijus Pugačiauskas