Atrodo, kad apie jus aplinkiniai viską žino ir supranta. Tačiau pirmiausiai Jūs esate savo paties problema ir, jei norite kažko iš kito žmogaus (meilės, paslaugos, palaikymo, tiesiog supratingumo), turite PASAKYTI. ŽODŽIAIS. Tai būtina „iškomunikuoti“, nes dažnai pamirštama, kad žmonės nėra telepatai. Jie nežino visko, kas vyksta Jūsų gyvenime, ką išgyvenate, kaip jaučiatės ir ko norite. Bet visa tai gali geriau suprasti, jeigu tiesiog pasakysite. Ko nors tikėtis iš žmonių, kai jiems aiškiai viskas neišdėstoma, nelabai realu. Taip, kai kurie geriau jaučia kitų individų psichologinę bei dvasinę būseną, bet tai nereiškia, kad ir jiems viskas suprantama.
Žmonės bendrauja žodžiais, ne mintimis.
Komunikacija yra labai svarbi, ypač sunkiais gyvenimo momentais ar tiesiog eilinę dieną prasčiau pasijutus. Deja, kai kuriems šis dalykas yra svetimas. Jie geriau pasirenka viską kaupti savyje ir po to kaltina, kad nesulaukia pagalbos, užuojautos, neatsižvelgiama į jų poreikius bei norus. Ne visada žmonės mato, kad norite pabūti vienas, kad Jus tam tikras poelgis įskaudino, žino, koks Jums maistas patinka ir kad nekenčiate, kai kas nors čepsi. Apie Jus aplinkiniai išvis nieko nesupras ir nežinos, jeigu tinkamai nekomunikuosite.
Pavyzdžiui, šiandien atlikau daug darbų, labai pavargau ir vakare noriu pabūti vienas, netrikdomas. Visa tai išdėstau žmonėms, su kuriais būsiu, jie tai supranta, leidžia atsipalaiduoti. Ar, Jūsų manymu, geriau yra tai slėpti? O gal tiesiog vaikščioti nepatenkintu veidu, kol aplinkiniai trukdys ilsėtis ir tikėtis, kad kažkas magiškai išskaitys iš akių, kas blogai? O gal dar išsilieti ant ko nors, kai neatlaikysiu įtampos? Kuris variantas turės geriausią efektą?
Daugelis žmonių Jus gerbia ir yra suprantingi, todėl aiškiai išdėsčius, kaip jaučiatės, kodėl taip jaučiatės, ko norite ar nenorite tuo momentu, padės Jus geriau suprasti. Tai kartais yra sunku padaryti, nes bijome, kad liksime nesuprasti, o gal ir pažeminti. Tačiau tai dar ir leidžia pamatyti asmenis, kurių galbūt Jūsų gyvenime nereikia.
Jeigu kažkas iš artimų žmonių rato Jūsų nesupranta ar net nebando suprasti, gal jis ar ji vis dėlto nėra toks artimas? Ar nuoširdūs santykiai pasižymi nekalbėjimu asmeniškomis temomis, neįsiklausymu į kitą žmogų arba net jo menkinimu? Tikrai ne. Tai yra toksiški santykiai, nuo kurių reikia bėgti.
Nereikia bijoti paminti savo ego (pažeidžiamumo jausmas, baimė būti atstumtam) kalbant atvirai, nes kitaip bus sunku užmegzti nuoširdžius ir betarpiškus santykius, kurių norite, ar ne? Ar Jūsų svajonių santykiai yra tokie, kuriuose daug kas slepiama, emocijos lieka neišsakytos ir nėra pagarbos bei supratingumo? Nežinau, galbūt, bet aš šio bendravimo modelio nerekomenduoju, nes pamiršite, kaip reikia kalbėti apie savo poreikius. Egocentriškumas bendraujant pakenks Jums patiems, nes neturėsi su kuo atvirai pasidalinti mintinis, įspūdžiais, išgyvenimais, svajonėmis, planais, o tai yra būtina dėl bendravimo poreikio ir geros psichologinės būsenos.
Uždarumas uždaro duris būti suprastam, gauti reikiamą palaikymą ir užmegzti tvirtas draugystes. Kad ir kaip norėtųsi, jog žmonės mus lengviau suprastų be žodžių, gebėjimas „iškomunikuoti“ tai, ko norite, suteiks naudos tiek Jums patiems, tiek aplinkiniams.
Bendravimas turi gilesnę prasmę ir nepaneigiamą naudą, kuri nesibaigia orų aptarimu ir kitų žmonių apkalbinėjimu. Todėl siūlau pasinaudoti ta, gilesne, komunikavimo galia.
Nerijus Pugačiauskas
