Pavyzdžiui, žurnalas „Ikona“, leidžiamas kas keletą mėnesių, kažkada savo viršelį papuošė socialinių tinklų žvaigždės Karolinos Meschino atvaizdu. Žurnale mergina su mylimuoju Jonu pasakojo apie nuostabius savo santykius, liepsnojančius jausmus ir horizonte šviečiančias sužadėtuves. Žurnalas stovėjo stovėjo lentynose, Karolina su Jonu išsiskyrė, susirado naują mylimąjį. Bet štai, jei norite, mokėkite solidžią sumą (6 eurus) už leidinį ir skaitykite apie tai, kas jau seniai virto pelenais.
Ir čia tik vienas pavyzdys, dar visai švelnus. Kas tris mėnesius leidžiami žurnalai man primena visišką komediją. Pavyzdžiui, paskutinis žurnalo „Panelė“ numeris išėjo dar pernai, prieš žiemos šventes. Ir jis vis dar lentynose, skelbiantis, kuo pasipuošti Kalėdoms, kokias dovanas parinkti, kur Naujuosius metus sutikti. Išties aktualu tai skaityti vasarį, ar ne?
„Cosmopolitan“ žurnalas irgi jau išeis tik 10 kartų per metus, nebe 12. Paskutinis jo numeris buvo skirtas ir Kalėdoms, ir Valentino dienai – toks kratinys, bandant sučiuopti viską į vieną krūvą. Na, ir čia jau būkime atviri – negi kuri nors mergina galėtų tą patį žurnalą skaityti keletą mėnesių? Jei leidinys skirtas, kaip skelbiama „jaunoms, žavioms, veiklioms“, tai turbūt tokia moterų kategorija nerymos prie to paties skaitalo dienų dienas, nereikalaudamos nieko naujo, vėl ir vėl skaitydamos apie seniai praėjusias Kalėdas? Ar būtent šitaip mus įsivaizduoja šiuolaikiniai žurnalų leidėjai?
Ir dabar tokių leidinių, užgimstančių vos po kelis kartus per metus – gausybė. Kai akimis permetu spaudos lentynas, trokšdama kažko naujo, to, kas man rūpi šiandien, susiduriu su niūria realybe – po tris mėnesius į mane žvelgia tie patys nublukę viršelių veidai. Jų antraštėse pamišėliškai šaukiama apie artėjančias Kalėdas, nors jau pavasariniai paukščiai čiulba. Interviu kalbama apie įvykius, koncertus, kurie jau seniai įvyko. Kalbinamos žvaigždės, nors jų momentinė šlovė kažin kadai išblėsusi. Meilės istorijos tokiuose žurnaluose irgi byloja apie jausmus, kurie po šiai dienai jau palaidoti.
Ką daryti? Geriau jau išvis sustabdyti leidybą. Net „Maximos“ nuolaidų bei akcijų laikraštis išeina dažniau ir storesnis, nei kai kurie žurnalai. O dar ir nieko nekainuoja.
Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, į žurnalą „Lietuvė“ – guli sau lentynose, o ant jo viršelio – dar Kalėdų girliandos žiba. Sakyčiau, tikras įžeidimas lietuvėms.
Skaitant tokius žurnalus, man atrodo, kad greičiau sulauksime pasaulio pabaigos, nei naujo jų numerio.
Gintarė Pugačiauskaitė
