Kiaura metaline dėže šaltą rytą į darbą dardėti labai nemalonu, bet kai dar gauni ledinį dušą, visa diena sugadinta, o ir gripas, žiū, jau linksmai moja iš už kampo.
Nelaimei, situacija tik blogėja. Dar sausio pradžioje troleibuse buvau tik išmaudyta, bet šiandieną štai dar ir...gavau į akį.
Ryte, apie 07:30, važiavau į mokyklą, kurioje dirbu. Žmonių buvo tikrai daug, bet problema – ne jų skaičius, o visiškai chaotiškas elgesys: keleiviai šlitinėja po visą troleibusą, maigo telefonus, nesilaiko už turėklų, neatsisėda.
Tarsi į košę sutrinta zombių armija, pavergta žibančio išmaniojo ekrano. Regis, net savisaugos nebeliko. Žmonės laikosi ne turėklų, ne sėdynių atramų, o TIK TELEFONŲ!
Pirmadieninė linguojanti minia, įbedusi nosis į išmaniuosius, svyrinėjanti į šonus nuo virtualiojo pasaulio apsvaigimo. Tada staiga... BUM! Troleibusas stabdo, išmanioji minia krenta, viena alkūnė atskrieja tiesiai man į veidą. Užsimerkiu, minia aplink nuo smūgio toliau žyra į visas puses.
Praeina kelios sekundės, galima įvertinti padarinius. Lyg nieko blogo neatsitiko, tik vienas staigesnis stabdymas, bet keleiviams ir galvos nulėkti galėjo.
Virdama pykčiu, pakeliu užautą akį – ogi į mane atskridusi moteris vėl griebia telefoną, nė neatsiprašo, ir... toliau nesilaiko turėklo. Rankas ir mintis užėmęs tik išmanusis. Nesvarbu, kad ką tik vos neužsimušė. Ir kad apskaldė man veidą. Ne dėl eismo, ne dėl kažkieno kaltės, bet tik todėl, kad nei kiek nesirūpino nei savimi, nei kitais.
Išsiėmusi iš rankinuko veidrodėlį, apsižiūriu nukentėjusią akį. Atrodo nieko, gal tik kokia priauginta blakstiena nulūžo. Bet štai moralinė būsena visai sudaužyta.
Sėdėjau sau ramiai, stebėjau pro langą skriejančius vaizdus, krepšiai ant kelių, rimtis veide, darbas galvoje. Ir kas už tai? Smūgis į veidą alkūne.
Po jo – vėl išmaniuosiuose paskendusių keleivių zombiškas lingavimas, mirusios emocijos, pamirštas „atsiprašau“.
Sulaukusi savo stotelės, išeinu į šaltį ir netikėtai apsidžiaugiu – ledinis oras atšaldo skausmą.
Gintarė Pugačiauskaitė
