Prezidentė ketina siekti būti perrinkta, nes, kaip paskelbė, reikia ginti tėvynę nuo „išvogimo“ arba saugoti, kad „ji nebūtų  iškeista“. Todėl prezidentūros šeimininkė „asmeninę ramybę“ padeda į kamarą, nes, žinoma, „jaučia  pareigą“ „Lietuvai ir jos žmonėms“. Žodžiu, ietis į mūšį – tėvynė pavojuje. Atgimė „griaunančios ir valstybę tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės išvogti siekiančios jėgos“, – davė įspėjamąjį signalą dėl priešo smurto D. Grybauskaitė, tiesa, neminėdama smurtautojų vardų.  Pažangūs sąmokslo teorijų pasekėjai su įvykiais puikiai patys susidoros.

Prieš tai, kol priešai bus dekonspiruoti, prisiminkime tuos, kuriuos D. Grybauskaitė turėjo įveikti praėjusių rinkimų kampanijos metu. Ir jie buvo, jei prisiminsime rinkimų prieš penkerius metus kandidatės arkliuką, oligarchai. D.  Grybauskaitė tada grasino, kad kai tik bus išrinkta, ji atsiskaitys su  jais ir paleis juos vien su kojinėmis. Jos  iniciatyva ankstesnė vyriausybė teisę pakeitė taip, kad turtas gali būti konfiskuotas tuo atveju, jei turto savininkas nesugeba pagrįsti jo savo teisėtomis pajamomis. Oligarchai net stenėjo iš siaubo, bet be reikalo. Iš esmės nė plaukas jiems nuo galvos nenukrito. Visas įstatymo griežtumas buvo atskleistas tik romų tautybės pilietės atžvilgiu – iš jos Kaune konfiskuotas prabangus butas, nes ji kaip bedarbė neturėjo jokių pajamų. Vestuvių dovanų, dovanotų pagal romų papročius auksu ir kitais tauriaisiais metalais, versija nebuvo patvirtinta įrodymais. Ir taip čigonė buvo pavyzdingai nubausta tikriausiai kaip vienintelis oligarchas  Lietuvoje.

Kiti, pavyzdžiui, tie iš „Snoro“, milijardinį turtą efektyviai ištirpdė užsienyje, pasitaikius progai pasityčiodami iš priešrinkiminių prezidentės pažadų. Blogiau. Neseniai Lietuvoje net atsirado drąsių žurnalistų, teigiančių, kad energetikos rinkos versle pradėjo labai „sektis“ energingiems verslo žmonėms... iš ponios prezidentės aplinkos. Ir, o siaube, Lietuvoje žinoma šių žmonių kompanija jau daugelį metų glaudžiai bendradarbiauja su Rusijos energetikos bonzomis.

Taigi su oligarchais prezidentei pavyko vidutiniškai. Bet vis dėlto teisė jos valdymo metu mūsų šalyje sustiprėjo. Sustiprėjo taip tvirtai, kaip niekad anksčiau. Prezidentūros dėka savo pareigose sustiprintas generalinis prokuroras visada stovi tiesos pozicijoje... Žinoma, stovi tik tada, kai tiesa iš  Daukanto rūmų paskelbiama.

Mes juk prisimename neseną slaptos Saugumo informacijos apie grėsmę, Kremliaus rengiamą mūsų prezidentei, nutekinimo į spaudą atvejį. Informacija nutekėjo, tik nelabai profesionaliai. Tačiau prokuratūra nutekėjimą lengvai pastebėjo ir net neatsargiai pasididžiavo, kad jau žino, kas yra  nutekinimo autorius. Žiniasklaida vieningai nustatė, kad tai D. Ulbinaitė, vyriausioji prezidentės patarėja. Klaidą padarė prokuratūra, per  anksti  pasigyrusi ir lyg pamiršusi, kad ši tiesa dar nebuvo paskelbta įgaliotojo.

Prezidentės teisingumas – atskira tema. Tema sudėtinga, dviprasmiška ir prieštaringa, kaip ir pati D. Grybauskaitės tiesa. Neįtikėtinos jos istorijos apie Baltijos kelią ar apgavystės dėl gėdingų  komunistinės biografijos puslapių nuskambėjo žiniasklaidoje, bet didesnio įspūdžio visuomenės nuomonei nepadarė. Kokia prezidentė, tokia ir visuomenės nuomonė?

Net paskutinius radikalius prasilenkimus su tiesa, D. Grybauskaitei pasitaikiusius EP forume, kai ji pasakė, kad nebuvo jokių tarptautinių organizacijų raportų, kurie kaltintų Lietuvą tautinių mažumų teisių pažeidimais, Lietuvos viešoji nuomonė prarijo saldžiai. Jokių  abejonių, jokių pastabų. Gavo tik asmuo, kuris išdrįso pasakyti, kad karalius yra nuogas.

Nusigyvenome iki tokios demokratijos. Ne kartą sugauta meluojanti, prezidentė nori gelbėti  Lietuvą nuo „išvogimo“, o gimtieji trogloditai noriai padės, uždėdami jai brūkšnį rinkimų metu.

Tadeuš Andžejevski