Spausdinti šį puslapį

Kodėl taip svarbu turėti seserų ir brolių

2018-09-22, 15:15
Įvertinkite šį įrašą
(6 balsai)
Kodėl taip svarbu turėti seserų ir brolių Gintarė Pugačiauskaitė

Kol esame jauni, auginame savo vaikus.

Bėgant metams, slaugome tėvus.

Pasenę patys, laime laikome tai, jei dar turime antrą pusę, su kuria galėtume dalintis kasdieniais vargais.

Kad vaikus reikia mylėti, tėvus – gerbti, o antrą pusę – branginti ir saugoti, (teoriškai) žino visi.

O kodėl tiek mažai ir taip vangiai kalbame apie kitus savo šeimos narius, tokius pat artimus žmones – brolius ir seseris?

Man regis, kad kaip tik jie pirmiausia yra ta didžioji dovana, kurią gauname augdami šeimoje.

Broliai ir seserys išmoko mus dalintis, atleisti, rūpintis. Būti kantriems irgi išmoko jie, o visai ne savi vaikai, kaip kartais kas nors sako. „Mano kūdikis išmokė mane būti supratingai, kantriai ir atlaidžiai“, - saldžiai tikina kokios jaunos mamos. O tai kaip neišmokote viso to tada, kai jaunėlis brolis sulaužė visas mylimas lėles, o sesutė, bevaidindama princesę fėją, suplėšė Jūsų mėgstamiausią suknelę? Bet juk atleidote, pamiršote ir toliau sau juos mylėjote, nors gal net nesusimąstėte apie tai.

Aukotis irgi išmoko jie, mūsų broliai ir seserys. Garantuoju, tie, kurie jų turi, bent kartą prisiėmė kokią nors bausmę už juos. Sesutė sudaužė vazą? Stojote prieš mamą jos ginti. Prie brolio kabinėjosi kaimynų vaikėzas? Irgi ėjote aiškintis, nors ir žinojote, kad galite gauti į nosį. Bet apginti juos buvo svarbiau nei nukentėti pačiam. Tiesiog taip viskas veikia.

Broliai ir seserys dažnai mums kur kas artimesni nei tėvai. Jie moko mus visų supergalių ir tos beprotiškos meilės, tikros ir besąlygiškos. Kodėl meilė tėvams nėra visiškai tyra? Nes ji labai sąlygiška. Skamba tiesiog šventvagiškai, bet paaiškinsiu paprastai.

Tėvams mes stengiamės įtikti, patikti, norime būti jų pagirti, paglostyti, apdovanoti, gauti saldainį už gerą elgesį. Kai klausome tėvų, jie patenkinti, jie mus neva myli. Taip mes viską suprantame. Bet tai toli gražu iki meilės. Tai – paprasčiausias pripažinimo, apdovanojimo, pritarimo siekis. Tėvai mums įdiegia, kad meilės reikia nusipelnyti: gausi gerą pažymį – tave glostys, girs, vadinasi, ir mylės. Bet jei parneši dvejetą – būsi baramas, atstumtas, vadinasi, ir nemylimas. Tokį meilės supratimą daugelis nešasi per visą gyvenimą: manome, kad turime „užsidirbti“ meilę. Bet tai yra bene didžiausia egzistencinė klaida.

Tuo tarpu broliai ir seserys gali mums padėti suvokti viską tikriau, sveikiau, esmingiau. Jie nereikalauja gerų pažymių ar tvarkingų namų. Jie tiesiog yra – ir mes juos mylime.

Broliai ir seserys yra tie, su kuriais dalijomės savo vaikyste. Augome vienuose namuose, turime tuos pačius tėvus. Jie žino daugiausiai paslapčių apie mus ir jas saugo, jie atsimena problemas šeimoje, bet lygiai taip pat prisimena ir geras dienas. Tai jiems turime dėkoti, kad būdavo taip pašėlusiai linksma, liūdna, tragiška ir komiška, tiesiog – gyvenimiška...

Su broliais ir sesėmis kartu augome. O tėvai mus tik augino. Ar suprantate, koks beprotiškas skirtumas čia yra?

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti