Puikus įrodymas – senstelėjęs visų lojalių Lietuvos piliečių tėvas Vytautas Landsbergis, į politinius  salonus įvedantis anūkėlį Gabrielių. Ir net keista, kaip jaunasis Landsbergiukas, dar neseniai buvęs tiesiog anonimas, diena iš dienos tampa žiniasklaidos žvaigždute. Čia interviu duos, ten  žurnalistams pamirksės ar paskelbs politinį murmėjimą... Vienu žodžiu, veržiasi prie politinių girdyklų nebijodamas jokių pajuokų ir nekreipdamas dėmesio į tai, kad bendrapiliečiai iš jo juokiasi.

Anūkėlis – priešingai oficialiems senelio įsitikinimams – spokso į Vakarus kaip šarka į krištolinį  veidrodėlį. Tiek pat demagoginiame kaip ir patetiniame rašinyje apie tai, „kodėl Lietuvos politikoje  reikalingas kartų pasikeitimas“, (DELFI) teigia, kad didžiausia Lietuvos vertybė yra būtent tie jauni žmonės, kurie gyveno, mokėsi, dirbo ir pradėjo savo veiklą... Vakaruose. Na ir ruošiasi savo politinę  karjerą kurti ne gimtojoje sostinėje, o Briuselyje ir Strasbūre. Rengia Drang nach Westen! Jis svajoja apie Europos parlamentaro  mandatą.

Būdamas Lietuvos nepriklausomybės architektas, tokio Vakarų mylėtojo senelis, aš turėčiau didelį rūpestį, kaip visa tai suderinti? Turbūt persimesčiau snarglių per kelį ir keletą kartų solidžiai  įkirsčiau. Žinoma, komentuodamas, kad geras lietuvis yra tas, kuris po užsienius nelaksto. Geras sėdi ten, kur motinėlės ir tėvelio dėka išžembėjo, ir dalijasi su kitais bendrapiliečiais neužtarnautą  kančią. Būtent mušdamas besiveržiantį į Vakarus anūkėlį per tą vietą, ties kuria nugara praranda savo kilnų pavadinimą, aiškinčiau taip: „Liaukis. (...) Nėra geriau nei namuose. Ir jei kas nors leidžiasi  į tolimus  kraštus, siekdamas užsidirbti daugiau pinigų, (...) užsidirbs tik brangesniam  karstui. Nėra didelė laimė turėti brangesnį karstą, nei turi kaimynas. Padaryti  kažką gero žmonėms, tėvynei, būti su ja ir nelaimės, ir nesusipratimų, ir tarpusavio nesantaikos akivaizdoje, bet būti čia ir kurti, stiprinti savo šalį – štai yra gyvenimo prasmė“.

Nieko iš šių dalykų... Vytautas Landsbergis yra šiurkštus tik kaip tėvas ir tik išimtinai tautos. Šiai  tautai tragiškų sausio įvykių minėjimo išvakarėse metė į veidą pirmiau cituotą įžeidimą apie  emigraciją kaip būdą užsidirbti brangesnį karstą. Tautai liepia: „Sėdėk! Nebėgiok!“  Kas kita – jis ir jo šeima.

Tėtušis skrydžius į Vakarus, kaip matyti, labai pamilo. Nepakanka to, kad pats uždirba (bijau net pagalvoti, kad tam pačiam, kuo apmėtė bendrapiliečius) ne ten, kur geriausia, arba  „ne namie“, bet dar nori padaryti iš narystės EP šeimos verslą. Ir tegul neturi per daug vilčių tie, kurie jau paskelbė, kad Tėtušis anūko labui atsisako trečios kadencijos. Jis tik paminėjo, kad neatmeta tokios galimybės. O į DELFI žurnalisto klausimą, ar realu, kad Tėvynės sąjungos kandidatų į EP sąraše atsidurtų ir senelis, ir anūkas, reaguoja su šypsena: „Tai būtų puikus sąrašas.“ Nuostabus!
Tikslumo dėlei, aš neneigiu jaunojo Landsbergio teisės į politinę karjerą. Kelia pasibjaurėjimą faktas, kad jis bando patekti į politinius salonus –  ir tai iškart į aukščiausius – ant senelio  nugaros. Į partiją ką tik įstojo, pademonstravo mokinio požiūrį, komjaunimo organizatoriaus retoriką. Jis giriamas tik už tai, kad spėjo sunkiai padirbėti kaip A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus vyriausybių  patarėjas – taigi jis tikriausiai moka užrišti kaklaraištį dvigubu Vindsoru.

Lucyna Schiller