Kodėl aš nedalyvausiu diplomų įteikimo šventėje

2018-06-22, 19:40
Įvertinkite šį įrašą
(17 balsai)
Kodėl aš nedalyvausiu diplomų įteikimo šventėje Gintarė Pugačiauskaitė

Iš šio straipsnio pavadinimo gali pasirodyti, kad taip negaliu pakęsti universiteto, jog nedalyvavimas diplomų įteikimo šventėje yra tarsi savitas protesto, maišto aktas ar neapykantos prieš švietimo sistemą išraiška. Bet ne čia šuo pakastas. Studijuoti man labai patinka (gal net kiek PER daug).


Baigiasi mokslai, prasideda liūdesys. Bent jau aš šitai visada patirdavau nuo to laiko, kai tik įstojau į universitetą. Tiesa, baigusi mokyklą, iš džiaugsmo, regis, galėjau ir galvos netekti – nemėgau tos ugdymo įstaigos, o brandos atestatas man buvo tarsi raktas iš kalėjimo, kuriame teko tūnoti 12 metų.

Anuomet išleistuvėms mes, merginos, visos puošėmės, gražinomės, sukom garbanas ir treniravomės vaikščioti su aukštakulniais. Buvome jau ne mokinės, bet moterys, ir norėjom tą pademonstruoti taip, kaip tuomet tai atrodė geriausia: įspūdingai, efektingai, ryškiai, pribloškiančiai.

Bet dabar, baigiant jau trečiąsias, pedagogikos, studijas, visai nebėra noro ilgai ir ceremoningai žengti diplomo atsiėmimo keliu. Priežastys nėra gilios filosofinės, greičiau jos – labai žemiškos, gal net kiek buitiškos.

Pirmiausia – suknelė. Ieškoti, matuotis, pirkti, galvoti, koks bus oras, ar nesušalsiu su ja, gal dar reikia švarkelio, gal – dirželio, tiesiog atrodo beprasmiška. Bet čia – tik pradžia. Juk dar reikalingi bateliai, pėdkelnės, rankinė, aksesuarai. Makiažas. Šukuosena. Manikiūras. Pedikiūras. Kiek tam reikia laiko? O kiek pinigų? Kantrybės?

Dar vienas svarbus dalykas – kebli ir rizikinga socialinė bandos interakcija. Po diplomų įteikimo ceremonijos visi grupiokai (maždaug 50 žmonių) lėks į barą. Ten tarpusavyje pagiežingai varžysis, kas jau įsidarbino prestižinėje mokykloje, kieno ugdytiniai rašinyje privėlė mažiau klaidų ar geriau išlaikė standartizuotus testus.

Palaipsniui tai taps nesvarbu, nes visi tiesiog lėbaus, kol išsileis šukuosenos, nubėgs makiažai, bus nuspirti aukštakulniai, suprakaituos marškiniai, suplyš pėdkelnės, ištuštės piniginės, pasimirš mokinių pažymiai ir namuose laukiantys vaikai, o kišenėse vibruos telefonai, kuriuose kaupsis sunerimusių mylimųjų žinutės.

Be to, bus pasakyta visai netinkamų, negražių, pernelyg atvirų ar vulgarių dalykų, per daug apkalbinėti buvę dėstytojai, pernelyg garsiai rėkauta ir niekada už tai neatsiprašyta.

Galiausiai tie, kurie negyvena Vilniuje, turės įsiprašyti pas ką nors į svečius pernakvoti arba susirasti viešbutį. Ryte atsikėlus skaudės galvą, dar turbūt pradės lyti, ir su vakarykščiais aukštakulniais šitaip teks kėblinti į autobusų stotį.

Kadangi diplomų įteikimas – trečiadienį, bus sugadintos ir kelios darbo dienos. O gal ir visa karjera, jei kas nors bus pamiršęs iš anksto apie tai įspėti savo viršininką.

Todėl aš savo diplomą atsiimsiu be jokių audrų, ceremonijų, pūstų suknelių, gausių makiažų, alkoholio taurių, praleistų darbo dienų. Apsirengsiu paprastai, nužingsniuosiu universiteto koridoriais, kurie man buvo jaukūs ir svetingi, pasilabinsiu su administratore, pasirašysiu, pasiimsiu dokumentą ir išeisiu tiesiai į gražų senamiestį, saulėlydžio nuauksintais stogais. Pasigėrėsiu, bet ne per ilgai.

Skubėsiu rašyti, kurti, mokyti – tai juk ir yra tikroji šventė.

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24