„O. Gazmanovas turi būti laikomas persona non grata Lietuvoje, – tiesiai šviesiai laiške mūsų Užsienio reikalų ministerijai rašė buvusi šalies krašto apsaugos ministrė, – nes jis dainuoja dainas, šlovinančias Sovietų Sąjungą". Kaip pavyzdį pateikė jau gana senoką „šlagerį" garsiu pavadinimu „Sdiełan v SSSR" (dainuojamą galbūt dešimtmetį), kuriame dainininkas save apibrėžia kaip buvusios Sovietų šalies produktą. Jis sako, kad save atsimena gimusį TSRS („Eto moja strana") ir toliau „etoj strany" plotų skaičiuotėje taip pat nurodo Lietuvą.

Daina iš tiesų galėtų būti laikoma negrįžtamų laikų, kuriems O. Gazmanovas jaučia ypatingą nostalgiją, reliktu. Tačiau ar tik jis? Anaiptol. Kiekvienas, kuris nėra aklas, labai gerai mato, kad ir Lietuvoje buvusių laikų, nepaisant to, kad komunistinių ir „debilių", bet vis dėlto suteikusių stabilumo ir saugumo jausmą, nostalgija yra didelė. Tai liudija ne tik minios O. Gazmanovo koncertuose mūsų šalyje, bet ir daug kitų, nors kartais mažų, niuansų: Lietuvos prekybos centrų lentynose populiarios „Tarybinės dešrelės" ar populiarios Lietuvos komercinės televizijos transliuotas naujametinis šou „Žydrasis žiburėlis". Galime iš to juoktis arba verkti, bet faktai yra tokie, kad didesnė mūsų pramogų pramonės dalis remiasi kaimyno iš rytų, kurį kopijuojame, mėgdžiojame, plagijuojame labai intensyviai, muzikos „industrija".

R. Juknevičienės isterija dėl O. Gazmanovo neįleidimo į Lietuvą tokioje situacijoje gali būti vertinama tik kaip V. Landsbergio kovotojos su sovietų kepurėmis ant prekybininkų prekystalių, bandančios šiek tiek uždirbti iš kai kurių užsienio turistų aistros antikvariniams daiktams, savireklama. Jei URM sukvailėtų ir paklausytų R. Juknevičienės šnabždesio bei paskelbtų O.Gazmanovą persona non grata, mes apsijuoktume visoje Europoje, kur žiniasklaida visomis kalbomis padarytų mums nemokamą nepagydomai rusofobinės šalies, kovojančios, kaip sakiau, su neskoningų postsovietinių suvenyrų pirkliais ir menkaverte buvusios sovietinės sistemos dainiaus daina, reklamą. Žinoma, tokiu būdu mes veiksmingai pamintume paprastų rusų simpatijos mūsų šaliai liekanas, o turtingoji jų dalis plačiu lanku pradėtų lenkti „Vilnių" ir jo akropolius, kurie, beje, kvėpuoja šiek tiek geriau tik turistų iš Rytų gilių piniginių dėka.

Valio, Valio – sušuktų konservatoriai, kurie iš visos sumaišties išeitų kaip „didvyriai", nepabijoję duoti sprigto lokiui. Ir veidmainystės Himalajai visame tame yra tokie, kad konservatoriai, neva kovodami už šalies dekomunizavimą, nenuilstamai remia prezidentę, savo laiku Lietuvoje iki galo „mūru stovėjusią" Maskvos komunistų pusėje.

Lai O. Gazmanovas pagroja, o konservatoriai pašoka. Jie vieni kitų verti...

Tadeuš Andžejevski