Graudu! Bet tikrai ne dėl pačios situacijos, o dėl hiperbolizuoto požiūrio į ją. Tokia banali ir sureikšminta asmeninė suaugusiųjų vienatvė tikrai nėra blogiausias mums nutikęs dalykas. Kodėl aš toks nelaimingas, kodėl aš vis dar vienas? Gana jau verkti dėl to, laikas apsidairyti aplink.

Šiandien aš siūlau kalbėti apie visai kitokią vienatvės formą ir apie tuos, kuriems dėmesio reikia tikrai daugiau nei mums. Tai – vaikai, paaugliai, jaunimas. Tie, kurių tėvai išvyko į užsienį, išsiskyrė, paliko šeimas ir nusigręžė nuo savo atžalų. Jie tikrai jaučiasi vieni, kur kas vienišesni už mus, suaugusiuosius.

Ar jų vienatvė tikresnė už mūsų? Jokiu būdu ne, bet ji kur kas pražūtingesnė.

Mes, jau mokslus baigę, bent 25 metų sulaukę dirbantys žmonės, išties puikiai galime gyventi vieni. Na, gerai, gal ir liūdna, tiesiog egoistiškai nemalonu, kai vakare niekas nepagamina vakarienės ar nepamasažuoja pėdų, bet juk tai nėra mirtina, tiesa?

Tačiau įsivaizduokite vaiką, kuris yra vienas. Ir ne tik vienišas. O tiesiog gyvena pats sau vienas. Tokių atvejų Lietuvoje – daugybė. Kodėl? Pavyzdžiui, tėvai nusprendė padirbėti užsienyje ir paliko vaiką tetos ar močiutės, kuri ateina geriausiu atveju kartą per savaitę, globai. Arba gimdytojai išsiskyrė, vienas jų išsikraustė iš namų, o kitas dėl sugriuvusios šeimos ir sumažėjusių pajamų priverstas ieškoti laimės užsienyje. O galbūt tėvai yra, na, teoriškai. Jų drabužiai kabo namų spintoje, kavos puodeliai stovi kriauklėje, bet jie nuolat dirba, sportuoja, dalyvauja susirinkimuose, susitikimuose...

Tai ką tokiam (be tėvų esančiam) vaikui daryti susirgus, kas padės paruošti namų darbus, kaip apsipirkti, pasigaminti maisto, kam pasiguosti ir išsikalbėti po sunkios dienos mokykloje? O jei suges šaldytuvas, skalbimo mašina, prakiurs vamzdis, dings elektra, prie durų stovės nepažįstamasis, internete žinutėmis atakuos ir susitikti siūlys senas bjaurybė, apsimetęs draugijos trokštančiu bendraamžiu?

Kaip vaikui, kurį spaudžia mokytojai, draugai, atakuoja reklamos pasaulis, internetas ir klaidingi visuomenės įsitikinimai, o namuose nėra jokio užtarėjo, pagalbininko ir užnugario, atsilaikyti šiame pasaulyje?

Įsivaizduokite, kad jums 14 metų, mokykloje gavote blogą pažymį, auklėtoja apšaukė, bendraamžiai šaipėsi, kūno kultūros pamokoje bėgdami pargriuvote, per biologijos prezentaciją ėmėte mikčioti, parduotuvėje darbuotoja jūsų neaptarnavo, nes, dievaži, esate tik vaikas, rytojui dar turite iškepti sausainių klasės valandėlei, fizikai mokytojas uždavė atlikti mokslinį projektą drauge su šeimos nariu.

Grįždami namo tikitės skanių pietų, guodžiančio pokalbio su mama, drauge virtuvėje kepamų sausainių, tėčio pagalbos atliekant fizikos namų darbus ir ramaus poilsio vakare.

Deja, to nebus. Namuose išvis nieko nebus. Tėvai, jei spės, iš užjūrio paskambins nebent per „Skype“ ir pažadės grįžti per Kalėdas. Nors bus dar tik spalis ir Kalėdų laukimas prilygs amžinybei. Paplepėti nebus su kuo, sausainiai liks neiškepti, paguodos žodžiai – neištarti, vienintelis garsas bus iš kaimynų buto sklindantis juokas ir indų tarškesys, primenantis, ką reiškia, kai šeima būna drauge.

Paauglystė, vidinė sumaištis, šėlstantys hormonai – jaunuolio pasaulyje dedasi nesuvaldomi dalykai. Negana to, kad nesuvoki, kas dedasi su bręstančiu kūnu, su galvoje šėlstančiomis mintimis, dar ir neturi nieko, kas paaiškintų, kaip su visu tuo susidoroti.

Pasakysiu iš savo patirties: būti vienai, kai tau 17 metų – tikras košmaras. Būti vienai 27-erių – palyginti nuostabus dalykas.

Gintarė Pugačiauskaitė