MEILĖ!

Šventajame Rašte, Pirmajame Jono laiške, rašoma: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. <...> Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“.

Meilė yra Dievo esmė, jo visa būtis. Viskas jame yra meilė. Tačiau kokia ta meilė? Šitai mums privalu žinoti, nes krikščionybė nekalba apie tokią meilę, kokią ją vaizduoja šiuolaikinis pasaulis. Dabar meilė labai banali: tai geidulys, aistra, savotiška beprotybė, kuri tęsiasi dažniausiai ribotą laiką, kūniškas troškimas, noras ką nors turėti šalia, pasisavinti, laikyti vien sau, atsiriboti nuo aplinkos ir susitelkti ties vienu žmogumi, kuris neva ir yra mylimas. Tokia meilė, tiesa, turbūt neišvengiamai baigiasi kančia, išdavyste, ašaromis, dramomis, skaudžiu išsiskyrimu. Kas toliau? Vėl ieškoma meilės, kitaip sakant, vėl dairomasi naujo žmogaus.

Krikščionybė kalba apie visiškai kitokią meilę, vadinamą graikišku žodžiu agapė. Tai – dieviška meilė, kuria Dievas myli mus ir kurią teikia mums. Svarbiausia, kad agapė, kaip meilės rūšis, kyla iš paties žmogaus. Ji užgimsta mūsų viduje, jai nereikia ieškoti kažko, kas tą jausmą sukeltų ar sužadintų. Čia ir slypi paradoksas: žmonės blaškosi ieškodami, ką galėtų mylėti, kas suteiktų tą jausmą, kai iš tiesų meilė jau glūdi mumyse.

Meilė, tikroji meilė, gimsta sieloje, širdyje, skleidžiasi pačiame žmogiškosios egzistencijos centre. Jai nereikia jokių išorinių stimulų, nereikia gėlių, šampano, saldainių, komplimentų. Dievas mums visiems įsako mylėti, ir mes mylime. Tiesiog šitaip, paprastai.

Nereikia keliauti, baigti universiteto užsienyje, tapti astronautu, perskaityti krūvos knygų, numesti svorio, kad galėtume mylėti. Visi mes galime. Meilė – Dievo įsakymas, ir duotas ne šiaip sau. Argi Dievas sakė „mylėkite kada nors, kai jums sueis 30, kai būsite pasirengę, kai turėsite nuosavą namą ir sąskaitą banke, kai ant sienos kabės 5 diplomai, kai sutiksite svajonių princą?“. Juk ne!

Meilė – tai savotiškas būties būdas, tai ne svaigi būsena ir euforija, bet pasiryžimas, pasiaukojimas, geraširdiškumas, dosnumas.

Mes jau esame mylimi. Dievas myli mus visus. Bet vienpusiška meilė nėra laiminga. Todėl prisiminkite šią Dievo nurodytą prievolę: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą“.

Kaip mylėti? Atsakymas irgi paprastas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“.

Gintarė Pugačiauskaitė