ES viršūnių fiasko  

Aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje, kaip ir tikėtasi, baigėsi Ukrainos fiasko. Prezidentas Viktoras Janukovičius nei pasirašė asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga, nei jį parafavo, kaip  tai padarė Moldova ir Gruzija. Virš Vilniaus pakilo ES diplomatijos nesėkmės smarvė ir papūtė Rusijos sėkmės vėjelis. Bent taip apibendrino šį renginį madinga žiniasklaida. Garsiosios nesėkmės tėvai staiga sugriuvo po ES žeme, kadangi Briuseliui niekada nebuvo lengva išgerti kartėlio taurę.

Pasipriešinimas ten dažniausiai sukelia įtūžį – net tada, kai Prancūzijos, Nyderlandų ir Airijos  piliečiai išmetė į šiukšlių dėžę ES konstituciją. Jų atskiroji nuomonė niekada nebuvo vertinama ir  pripažįstama, o referendumai buvo kartojami tol, kol buvo pasiektas pasisekimas. Demokratijos vardan, žinoma. Bet ir kitoje barikadų pusėje, Maskvoje, nebuvo girdima šampano atidarymo garsų.  Buvo  gerai žinoma, kad tai tik preliudija, o Ukrainiečių plokštelė  bus grojama dar daugelį metų. Ir todėl Vilniaus viršūnių susitikimo „kukulis“ visiems atsistojo gerklėje. Atėjo abipusių kaltinimų ir laukimo, ką atneš rytojus, laikas.

Paskelbta revoliucija
Rytojus atnešė „netikėtą“ akcijos posūkį. Į Kijevo gatves, kaip ir prieš metus, išėjo ukrainiečiai, o garsusis Maidanas prisipildė demonstrantų. Buvo susirėmimų, atvykusių politikų iš kaimyninių šalių, kovos kalbų. Paskelbta revoliucija. Viskas, kaip ir tada, puikiai surežisuota, pasirinkta net ta pati vieta. Tik vienintelė pagrindinė spalva svarbiausioje Ukrainos sostinės aikštėje pasikeitė iš oranžinės į mėlyną. Ir tik naivus stebėtojas galėtų manyti, kad šie įvykiai yra grynas atsitiktinumas. Faktai rodo, kad tai yra amžinas jėgos tarp Rytų ir Vakarų išbandymas. O žmonės ir prie situacijos priderinta ideologija yra tik mūšio fonas. Ir kuo anksčiau tai supras Vidurio Europos šalys, kaip antai Lenkija ar Lietuva, tuo geriau. O yra apie ką pagalvoti. Ukraina ES mums nebūtinai reiškia „geriau“.

Chaoso metas
Rytų partnerystės idėja turi būti suprantama kaip savotiškas jėgos stiprumo išbandymas tarp ES ir Rusijos. Tai yra daugiausia ES įtakos sferos išplėtimas į tradicines teritorijas, kadangi nuo I  Rzeczpospolitos žlugimo, rezervuotas Rusijai. Trumpas tarpukario epizodas nieko šiuo klausimu nepakeitė. Ukraina, kaip ir Baltarusija, yra Rusijos įtakos sferoje. Be šio suvokimo imtis bet kokių politinių veiksmų į rytus nuo Bugo yra tas pat, kas žingsniuoti užminuotu diplomatijos lauku, pilnu netikėtumų.

Taip buvo 2005 metais, kai anksčiau deklaruota Ukrainos opozicijos vienybė neišgyveno laiko išbandymo. Netrukus paaiškėjo, kad Oranžinė revoliucija, kaip ir kiekviena vykusi prieš tai,  pradėjo valgyti savo vaikus, o jos lyderiai Julija Tymošenko ir Viktoras Juščenka tapo prisiekusiais  priešais. Dabar yra chaoso metas, pažabotas tik prorusiškai nusistačiusio V. Janukovičiaus. Bet šis netikėtai pasuko į prezidentinį autoritarizmą.
Būtent tokia yra Ukraina – nenuspėjama ir chaotiška. Tai pirma tiesa, kurią reikia atsiminti. Taigi kaip elgtis su Ukraina? Pirmiausia sąmoningai ir šaltakraujiškai, be emocijų, kurios šios valstybės atveju yra pražūtingos.
Strateginis konkurentas

Pažvelkime į Ukraina kitaip. Tai didesnė už Lenkiją ir daug kartų  didesnė už Lietuvą šalis. Jeigu  būtų realizuoti tikrieji Ukrainos įstojimo į ES planai, ją reikėtų traktuoti kaip strateginį konkurentą. Atsiminkime, kad kiekvienas asociacijos rezultatas yra visiška integracija ir narystė Europos struktūrose. Taip buvo ir mūsų šalių atveju. Ar visai sąmoningai norime, kad Ukraina ateityje taptų ES nare? Tai mums reikštų dideles problemas.

Ukrainos naudai tikrai būtų atlikta didžiulių lėšų perstūmimų Sąjungos biudžete. Tai įvyktų dabartinių gavėjų, t.y. naujų Sąjungos narių, pradedant Estija, Lietuva ir Lenkija, baigiant Rumunija, sąskaita. Šios lėšos – visų pirma sanglaudos ir struktūrinių fondų lėšos. Bet labiausiai mus kaip žemės ūkio šalis turėtų neraminti svorio centro perstūmimas finansuojant žemės ūkį. Jeigu taptų Europos Sąjungos nare, Ukraina būtų didžiausia jos žemės ūkio šalis, o tai reiškia, kad gautų didžiausią paramą šiame sektoriuje. Žinoma, mūsų ūkininkų sąskaita, nes ES biudžetas nėra kiauras maišas.

Eventuali plėtotė sukeltų ir potencialių prekybos problemų. Pigesni Ukrainos žemės ūkio produktai lengvai išstumtų iš bendros Europos rinkos produktus, pagamintus pas mus. Tai labai akivaizdu. Tas pats būtų su Europos darbo rinka. Atvėrus sienas, „pigesni“ Ukrainos darbuotojai lengvai užimtų mūsų vietas. Tokiu būdu susikurtume eilinę tautų kelionę Europoje, ir daug didesnio masto nei po 2004 m. plėtros. Ar tikrai mums to reikia? O jei ne, tai iš kur ta panika po Vilniaus viršūnių susitikimo fiasko?

J.V. Giedraičio  doktrinos įkaitai
Atrodo, kad tokių nuotaikų priežastys yra dvi, nors jas jungia bendras vardiklis – antirusiškumas. Pirma, į integraciją su ES Ukrainą stumia Vokietija. Ir jokiu būdu ne dėl politinių priežasčių. Vokietija jau ne kartą įrodė, kad dėl asmeninių interesų gali susitarti su Rusija už akių visai  bendruomenei. To pavyzdys buvo „Nord Stream“ dujotiekio, jungiančio abi šalis, statyba. Taip atsitiko nepaisant Europos Parlamento ir daugelio valstybių, kurių energijos saugumui iškilo pavojus, prieštaravimų.

Vokiečiams šiuo atveju labiausiai rūpi prekyba ir nauja didžioji Ukrainos rinka vokiečių prekėms. Šiandien ji yra užvaldyta Rusijos bendrovių. Kaip rodo statistika, visada, po kiekvienos Sąjungos plėtros, daugiausia laimėdavo Vokietijos ekonomika. Taigi Ukrainos kontekste atsirado jų ekonominis antirusiškumas. ES išplėtimas Ukrainos sąskaita Vokietijai būtų savotiško aplinkkelio, sumenkinančio Lenkijos reikšmę šioje Europos dalyje, sukūrimas. Ukraina tikrai būtų puiki atsvara Lenkijos pozicijai Europos struktūrose.

Antra, Ukrainos integraciją taip pat skatina ir Lenkija dėl beveik išimtinai politinių motyvų. Nuo III LR egzistavimo pradžios Lenkija yra  J. V. Giedraičio doktrinos įkaitas visos Rytų politikos atžvilgiu. Daroma prielaida, kad egzistuoja antirusiška apsauginė juosta nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir Kaukazo, įtraukianti kiekvieną iš ją sudarančių valstybių. Tačiau tai bridimas į nuolatinio interesų konflikto su Rusija, diplomatinio partizaninio karo, nesvarbu kokia kaina, aklavietę, kadangi šioje doktrinoje tikslas pateisina priemones. Ant jos aukuro uolūs pasekėjai jau suspėjo padėti Baltarusijos lenkų mažumą, nepaisydami sveiko proto panaudoję ją kovai prieš promaskvietiškojo A. Lukašenkos diktatūrą. Tai lėmė lenkų organizacijų šioje šalyje nykimą.

Dėl tariamo „gėrio“ užsimerkiama prieš atvirą Lietuvos lenkų diskriminaciją tik tam, kad savo doktrininėje stovykloje išlaikytų Lietuvos valstybę. Tai todėl, kad Lietuva nevisiškai vykdo visus sutartinius įsipareigojimus, negerbia tarptautinių konvencijų, susijusių su lenkų tautine mažuma. O visa tai vyksta šiandien jau pasenusios, mūsų akyse žlungančios  J.V. Giedraičio doktrinos vardu.

Ukraina yra šio paveikslo papildymas. Tokioje situacijoje kalba eina ne apie laisvės idėją, bet apie emocijas  ir pinigus. Tai atvirai pripažino ir prezidentas V. Janukovičius, puikiai žinantis, kuria kryptimi jo šalyje teka dujos. Sąjunga neįdėjo reikalautų 20 milijardų eurų, kad kompensuotų padidėjusių Rusijos dujų kainą, kas tikrai įvyktų po asociacijos pasirašymo. Ne Europos integracijos idėja rūpi Ukrainos valdžios institucijoms, tačiau paprasta politinė prekyba. Antra  tiesa,  kurią verta išmokti. Jeigu  ne Ukrainos integraciją į ES, tai  kas mainais?

Buferinių valstybių kordonas
Reikia apibrėžti Europos Sąjungos Rytų politiką, kuri yra Lenkijos ir buvusių sovietinių respublikų europeizacijos vizijos išvestinė. Glaudžiai bendradarbiaujančių valstybių idėja – tokia pati atgyvena kaip Varšuvos paktas. Nereikia ieškoti konflikto su Rusija, kas J.V. Giedraičio doktrinoje yra neišvengiama, tačiau reikia nuo jos veiksmingai atsiriboti per įtakos sferų atskyrimą ir buferinių,  jokių ir niekieno valstybių išlaikymą. Tokioms valstybėms šiandien priklauso ir Baltarusija, ir Moldova, ir Ukraina.

Ukraina nėra, kaip daugelis norėtų, Vakarų valstybė. Tai kultūrų, kalbų ir religijų konglomeratas. Šalis padalyta į dvi dalis, nesutariančias viena su kita:  prorusišką ir postupinę.  

Konfliktas kaip nuolatinis įrašytas į politinį Ukrainos kraštovaizdį. Rasti bendrą, vienijantį tapatumą jai užtruks daug laiko, ir užaugs daug kartų, kol tai atsitiks. Ukraina yra gera kandidatė į buferinę šalį. Svarbus Vidurio Europos valstybių, esančių tarp ES ir Rusijos, interesas. Tiesa, nepriklausomų, bet tuo pačiu silpnų ir bejėgių, nepriklausančių jokiam blokui, šalių egzistavimas.

Paradoksalu, kad kuo silpnesnės Ukraina ir Baltarusija, tuo geriau Lenkijos ar Lietuvos geopolitiniams interesams. „Higieninis“ buferinių valstybių  kordonas, yra į ateitį orientuota garantija atkurti Rusijos imperiją su sovietų sienomis. Tai šiuolaikinė „Kinų siena“ Europos Sąjungoje. Gal verta ja pasinaudoti? O Ukrainos vidaus problemas palikime spręsti patiems  ukrainiečiams, nes kas kitas, jei ne jie, išspręs jas geriau. Mes susimąstykime, ar Ukrainos asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga pasirašymas nebus tada geriausia išeitis visiems?

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente