Autorius baugina jau savo straipsnio antrašte – „Lietuvos lenkų veikėjai skęsta klastočių jūroje", o kiekvienas tolesnis sakinys baugina vis labiau. Visos šios keverzonės tikslas yra vienas – įrodyti, kad LLRA, susitarusi su Lietuvos priešais (Kremliumi ir radikaliais Lenkijos politikais), kuriems yra patogu eskaluoti žmogaus ir tautinių mažumų teisių pažeidimų mūsų šalyje temą, šmeižia Lietuvą. Ką reiškia ta „klastočių jūra", perskaitę tekstą, tiesą sakant, taip ir nesužinome, nes autorius nepateikia jokio pavyzdžio. Vienintelis, kuriuo bando manipuliuoti Č. Iškauskas, yra taip vadinamas Gudelių incidentas, kuris rusų kalba leidžiamos žiniasklaidos buvo išnaudotas žemės grąžinimo procese siekiant apkaltinti Lietuvą dėl čia gyvenančių lenkų persekiojimo.

Iškauskas atkakliai kartoja anksčiau vienoje Lietuvos televizijos laidoje pateiktą dezinformaciją. Žinoma, naudodamasis proga neigia, kad Gudeliuose vietos gyventojai buvo gąsdinami Lietuvos kariuomenės būrio, nes nesutiko, kad jų žemė būtų pasisavinta ne vietinių gyventojų, kuriems sklypus (nelegaliai, ką vėliau įrodė teisėsaugos institucijos) lengva ranka dalijo taip anuomet vadinamas gubernatorius. Tuo metu žiniasklaida plačiai skelbė apie šiuos gėdingus įvykius, bet Č. Iškauskas nori „tikėti" anuometiniais pareigūnais, kurie, be abejo, „nieko nematė", nes koks kvailys apkaltins save pažeidus teisę.

Ir tuo nevykusiu pavyzdžiu „klastočių jūra", kuria Lietuvos lenkų lyderius kaltina Č. Iškauskas, baigiasi. Nebent prie viso to pridėsime LLRA politikų paviešintą faktą, kad Vilniuje grąžinta tik 30 proc. žemės, kai tuo tarpu kituose šalies miestuose žemė jau grąžinta 79 proc. Č. Iškausko nuomone, tokių faktų pateikimas reiškia Lietuvos šmeižtą... Gudelių incidento mastu.

Nieko nešmeiždamas norėčiau pasakyti, kad tik mūsų šalyje žemės grąžinimo procese sugebėta nekilnojamąjį turtą, t.y. žemę, paversti kilnojamuoju turtu. Tai buvo padaryta turint labai konkretų tikslą: sudaryti galimybes viliojančius žemės sklypus aplink Vilnių užvaldyti tam teisės neturintiems asmenims, kartu tautinių mažumų tankiai apgyvendintose teritorijose įkurdinant gyventojus iš kitų šalies regionų. Tokiu būdu teisė buvo pažeidžiama visuotinai. Politikai ir žemėtvarkos tarnybų valdininkai be eilės tapdavo geriausių žemės sklypų savininkais, o vietos savininkai geriausiu atveju buvo nustumiami į eilės galą, neretai dažnai paliekant jiems išdalytos žemės, kuri kažkada priklausė jų protėviams, likučius. Tokiu nusikalstamu būdu žemės prisigrobė šimtai politikų, šmėžuojančių pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, valstybės tarnautojų, prokurorų ir daugybė pagarsėjusios „žemėtvarkos" darbuotojų giminių ir pažįstamų (artimesnių ir tolimesnių). Siekiant palengvinti žemės vogimo procesą, žemės grąžinimo įstatymas Seime buvo keičiamas Gineso rekordo knygos vertu dažnumu: daugiau kaip pusantro šimto kartų. Apie neregėto masto korupciją anuomet skelbė žiniasklaida (taip pat respublikinė), šiuos faktus ne kartą patvirtino valstybinės komisijos, kurios buvo įkurtos siekiant ištirti žemės grąžinimo Vilniaus krašte proceso pažeidimus.

Ir dėl to reikia verkti, drauge Iškauskai! Beje, menka yra ši jūsų, drauge, propaganda (net turint omenyje sovietmečiu įgytus propagandinio darbo įgūdžius). Nenuostabu, kad Sąjunga griuvo turėdama tokius varganus propagandininkus...

Tadeuš Andžejevski