Toks vertinimas, be abejonės, iš dalies yra visiškai nieko vertas, stereotipinis ir, kaip visi stereotipai, atskleidžiantis elementarų suvokimo ribotumą bei žmogaus psichologijos neišmanymą.

Pagalvokite apie žmogų, kuris niekada nemeluoja. O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad Jūs esate toks žmogus. Štai kelios situacijos.

Gaunate iš draugo dovaną, kuri Jums nepatinka, o šis klausia, ar sugebėjo Jus nudžiuginti. Ką atsakysite? Įskaudinsite draugą atkirsdami, kad dovana išties niekam tikusi? Ne? Na ir melagis!

Viršininkas pasikviečia Jus į savo kabinetą ir sako nusprendęs pakelti Jums atlyginimą už kruopštų darbą, nors patys žinote, kad pastarąsias dienas tik tinginiavote, o visą darbą atliko uolus kolega. Ar prisipažinsite?

Vėlų vakarą iš banko pasiimate didelę sumą pinigų, skubate namo, bet staiga kelią pastoja grėsmingai atrodanti jaunuolių gauja. Jų vadeiva klausia: „ei, turi pinigų?“. Ką atsakysite? „Taip, turiu 5000 eurų“. Atsakyti kitaip negalite, nes būsite melagis.

Absurdiška, tiesa?

Kaip matome iš paskutinio atvejo, melas gali būti labai gera savigynos priemone, kai tuo tarpu tiesa nuvestų tiesiai į pražūtį. Tai labai svarbu suvokti ir kalbant apie vaikų melą. Kitaip sakant, viskas paprasta: nenorite, kad vaikas meluotų? Nepulkite jo! Ar tu suvalgei saldainius? Ar tu purvinais batais pripėdavai ant kilimo? Ar tu sudaužei vazą? Visa tai – ne klausimai, o puolimas, kai jau matoma, kas bloga nutiko, ir teieškoma atpirkimo ožio, kaltininko, greičiausiai dar ir su numanoma bausme. Tokiu atveju tėvai dažniausiai patys žino, kad vaikas tikrai suvalgė saldainius ir kad tai tikrai jis pripėdavo kilimą. Kam tuomet klausti? Juk viskas jau ir taip aišku. Žinoma, vaikas atsakys, kad jis nevalgė saldainių ir nepripėdavo ant kilimo. Jūs sušuksite: „ach, tai tu ne tik neklausai mūsų ir slapta kemši saldumynus, bet dar ir esi melagis?!“. Na, ir tada jau viskas tik blogėja: ašaros, bausmė, pasmerkimas, pyktis.

O turėtų būti visiškai kitaip.

Meluoti vaikas pradeda maždaug dvejų metų amžiaus. Manote, tai labai jau pasibaisėtina? Ne, tai normali vaiko savimonės ir raidos proceso dalis.

Melas kartais yra puikus indikatorius, leidžiantis suprasti, ar sklandžiai ir tinkamai vystosi vaikas. Manote, galite didžiuotis, kad Jūsų atžala niekada nemeluoja? Juk tai reiškia, kad jis labai sąžiningas ir doras, tiesa? Deja, pasiruoškite liūdnoms naujienoms.

Jei vaikas, sulaukęs penkerių metų amžiaus, dar nė sykio nėra pamelavęs, privalote susirūpinti. Tai gali reikšti, kad vaiko mąstymo raida yra sulėtėjusi. Pavyzdžiui, autizmo sutrikimą turintys vaikai meluoja kur kas rečiau nei įprastai besivystantys vaikai.

Sunerimti reikėtų ir tada, jei vaikas pameluoja, bet nemoka melo nuslėpti. Kitaip sakant, nuogąstaukite, jei Jūsų vaikas nėra geras melagis! Pavyzdžiui, jei vaikas sako, kad tikrai nedirsčiojo į po eglute paslėptas dovanas, bet negali paaiškinti, kodėl dovanų dėžutės keistai perstumdytos, tai irgi gali būti nerimą keliantis požymis.

Maždaug šešerių-septynerių metų vaikas jau turi mokėti meluoti taip, kad Jūs patys sunkiai suprastumėte, ar jis sako tiesą, ar ne. Tokio amžiaus vaikas paprastai jau sugeba ne tik meluoti, bet ir kurti ištisas melų sistemas, neišsiduoti, valdyti savo kūno kalbą.

Privalu suprasti, kad meluoti yra sudėtinga, tai reikalauja itin didelio mąstymo intensyvumo, strateginio informacijos planavimo, sugebėjimo ne tik apsaugoti save, bet ir išgalvoti ištisą sistemą, loginį pasakojimą, kuriame visos dalys derėtų viena prie kitos. Negana to, tam reikia ir psichologinio pasiruošimo, gebėjimo nepalūžti ir laikytis savo pozicijos, atlaikyti priešininko klausinėjimą, kaltinimus ar puolimą, visada būti keliais žingsniais priekyje.

Paprastas apibendrinimas yra toks: Jūsų vaikas turėtų pradėti meluoti sulaukęs dvejų, o jo melų sistemos su metais, tikėtina, vis tobulės. Ir jei septynerių metų vaikas sugeba meluoti taip, kad apmauna net Jus, ką gi, sveikinu, auginate protingą vaiką!

Gintarė Pugačiauskaitė