Susmukdavau į metalinę, šaltą kėdę stotyje ir nurimdavau. Aš suspėjau. Autobusas dar nenuvažiavo. O jau tiek kartų maniau, kad viskas, pavėlavau. Liksiu Kaune, o artimieji Druskininkuose Kalėdas švęs be manęs. Tačiau stotyje pagaliau apimdavo ramybė ir galėdavau galvoti apie maistą, eglutės spindesį, poilsį ir kitus gražius dalykus.
Nežinau, kodėl gruodžio 23-osios vakarais mes dar laikydavome egzaminus. Galbūt dėstytojos nebuvo linkusios kepti kalėdinių kalakutų ir darinėti silkių, todėl mieliau ruošdavo mums įmantrias užduotis apie literatūros filosofiją. Tokių užduočių greitai neišspręsi: jos reikalauja probleminio mąstymo ir apgalvoto rašymo, o tai visuomet trunka triskart ilgiau, nei tikiesi.
Vadinasi, po egzamino tenka bėgti, jei nori suspėti į autobusą, vežantį namo, į gimtąjį miestą. Ir bėgi. Nes filologė tikrai nėra sutvėrimas su ilgu, apie kojas besipinančiu sijonu, kuris neleidžia judėti. Kalbininkės mėgsta liemenį siekiančius plaukus ir šalikus, kurie bėgant draikosi, švysčioja vėjyje, tad, manau, vaizdas visai neblogas.
Deja, kad ir kaip poetizuotai čia bandyčiau rašyti, istorija vis tiek atves prie problemos. Tai yra, bėgdama filologė būtinai susidurs su kažkuo, kas jai nepatiks, ir tai aprašys.
Taip buvo anksčiau, taip yra ir dabar. Nesvarbu, kur ir kodėl bėgu, aš visada už ko nors užkliūvu, paslystu ar tiesiog sustoju pasigrožėti. 2017-aisiais mane už plaukų ir šaliko tampė įvairiausios negandos, dėl kurių ir pykau, ir rėkiau, ir kartais visiškai sustodavau vietoje.
Šiemet kalbėjau apie daugybę dalykų: metų pradžioje rašiau, kad nenoriu susilaukti savo atžalų. Atvėriau skaudžias tiesas apie problemas mokykloje, apie vaikus, kurie mokosi blogai ir apie tai, kaip juos skriaudžia sistema, nors jie – patys nuostabiausi, nuoširdžiausi ir tikriausi žmonės. Dabar pati dirbu mokykloje ir turiu net 25 vaikus, auklėtinius, kuriems noriu padėti. Vadinasi, kalbėjau ne veltui.
Ėmiau atviriau ir daugiau kalbėti apie tikėjimo problemas, nes, nors visuotinio gyventojų surašymo duomenys bando įtikinti, jog daugiau nei 70 procentų šalies gyventojų – katalikai, dauguma vis tiek sekmadienius leidžia ne bažnyčioje, o „Maximoje“, ir mano, kad katalikiškas ugdymas – tai maldaknygės mokymasis atmintinai.
Nebijojau prisipažinti, kad neperku dovanų žiemos šventėms ir negaunu jų pati. Nes aš tikiu, kad rankos skirtos susikibti, glebėsčiuotis, palaikyti ar draugiškai patapšnoti per petį, o ne naršyti prekybos centrų šlamšto krūvas. Vis tiek ten nėra nieko, kas iš tiesų būtų verta atsidurti artimųjų namuose.
Be abejonės, vienas mano rašinys buvo ir apie Juozą Statkevičių bei Rūtą Vanagaitę. Tada apie juos kalbėjo visi, o dabar – jau beveik niekas. Pagalvokite – turbūt ir patys nebeprisimenate, kas, kaip ir kodėl ten tiksliai įvyko?
Pavargusiems, įstrigusiems ir išsekusiems dar vasarą priminiau: „Pabūkite su savimi. Pastovėkite vietoje. Pasidžiaukite dabartimi, kvėpuokite, juokitės, šokite – viską darykite tik esamuoju laiku. Skaičiuokite savo širdies dūžius“.
Rašiau apie numanomus pokyčius reklamos rinkoje ir artėjančius prezidento rinkimus, nes manau, kad turime ne tik galvoti apie ateitį – mes turime ją keisti, užbėgti įvykiams už akių, o kartais – ir aplenkti tuos, kurie nespėja, būti greitesniems už kitus.
Tai – jau dvidešimt septintasis mano nuomonės rašinys šiais metais. 27 kartus bėgau, kad kažką Jums papasakočiau, ir 27 kartus supratau, kad tos istorijos neturi pabaigos. Tuo aš dabar, Kalėdų išvakarėse, ir džiaugiuosi. Kad galėsiu dar tęsti ir tęsti...
Gintarė Pugačiauskaitė
