Man regis, ši situacija, susiklosčiusi dėl mokyklos statybų Pilaitėje, gali būti naudinga, paskatinti daugiau kalbėti apie katalikiškąjį ugdymą ir jo prasmingumą, atverti žmonėms naujus supratimo horizontus ir neleisti klaidžioti tamsoje.

Pamėginkite atsakyti į klausimą: kas yra svarbiausias katalikiškoje švietimo sistemoje? Bažnyčia? Popiežius? Šventasis Raštas? Tikrai ne. Katalikiškoje pasaulėjautoje svarbiausias yra žmogus. Žmogus, nes jis yra Dievo kūrinys, gyvybinė galia, šeimos, valstybės dalis, jėga, kuri gali nešti, auginti ir puoselėti aukščiausias vertybes, skleisti meilę ir gėrį.

Iš paties tikėjimo trykšte trykšta ugdymo idėjų versmė, kurios neįmanoma sulaikyti. Katalikiškas ugdymas kaip švietimo forma yra pati stipriausia iš visų tuo, kad ji remiasi net dvejomis paradigmomis – moksline ir religine. Tuo tarpu įprastinės švietimo įstaigos remiasi tik moksline paradigma, todėl, be abejonės, tai labai susiaurina ugdymo procesą, modeliuoja jį remiantis vos vienos krypties teorijomis.

Galima sakyti, kad religinis ugdymas pasitarnauja žmogaus sielos gyvenimui, jo visaapimančiai būčiai, o įprastinis ugdymas – tik jau žinomų mokslo tiesų kartojimas, kreipiantis žmogų ne dvasinio, bet materialiojo pasaulio link.

Mokykloje mokomasi, kaip viskas vyksta, bet kodėl tai vyksta, taip ir lieka neaišku. Būtent katalikiškojo ugdymo įstaigos čia ir yra kur kas pranašesnės, nes religija suteikia žmogaus gyvenimui prasmę.

Žinių šiuolaikinei visuomenei ne tiek daug ir reikia. Turime puikias bibliotekas, elektronines leidinių bazes, internetą. Visa informacija pasiekiama mygtuko paspaudimu. Man nereikia mokyklos, jei noriu išmokti kirčiuoti, jei noriu sužinoti, kas yra fotosintezė. Man nereikia mokytojo, kuris pasakytų, kada įsikūrė Abiejų Tautų Respublika – aš galiu pati pasižiūrėti internete.

Šiuolaikiniam žmogui reikia suvokimo, kodėl jis gyvena, kokia viso to prasmė, kodėl sukasi šis pasaulis. Mes nesame tokie primityvūs padarai, kuriems užtektų tik mokėti dauginti ir dalinti, kad būtume laimingi.

Mums reikia prasmės.

Būtent dėl to, kad neranda prasmės, žmonės emigruoja. Žmonės liūdi, serga depresija, žudosi, nekenčia pasaulio ir vieni kitų. Pasakykite, ar kas nors nusižudė dėl to, kad nemokėjo daugybos lentelės? Ar nežinojo, kada paskelbta JAV nepriklausomybės deklaracija? Niekas. Žmones nyksta, liaujasi augę ir praranda savo esmę tada, kai nesuvokia, kokia prasmė čia būti, dėl ko reikia stengtis, kas už viso to slypi?

Mokykla, tokia, kokia ji yra dabar, nepadeda rasti atsakymų į šiuos klausimus. Ir nepadės. Todėl bus tik blogiau. Galima skirti švietimo įstaigoms daugiau pinigų, pirkti dar kompiuterių, pirkti kad ir kosminį laivą. Tačiau jis nenuskraidins link atsakymo, kokia yra buvimo prasmė.

Tokioje situacijoje būtent katalikiška mokykla gali būti esminiu visuomenę aktyvinančiu veiksniu. Mums, žinių ir informacijos sraute pasimetusiems žmonėms, reikia prasmės. Reikia žinoti, kad yra kažkas, dėl ko verta gyventi. Tikėjimas ir yra ta galia, kuri mus kreipia prasmingo gyvenimo link, atsako į dvasinius klausimus, padeda, kai esame sudėtingame ieškojimo kelyje.

Tik sujungus religinę ir mokslinę jėgą, galima pasiekti tikrąją galią, kuri padėtų žmogui gyventi. Katalikiškasis ugdymas siekia auginti tikėjimą, viltį ir meilę. Puoselėti vertybes, kuriuos suteikia gyvenimui ilgalaikę perspektyvą ir nekintamą būties esmingumo pajautimą.

Užverskite vadovėlį ir kuriam laikui nukreipkite akis aukštyn.

Nes tik suvokę žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo sąlytį, mes iš tiesų BŪSIME.

Gintarė Pugačiauskaitė