Rugsėjo-lapkričio mėnesiais su prof. Sarmite Mikulioniene (MRU) tyrėme, kodėl prievarta prieš vyresnio amžiaus moteris yra tabu. Tyrimo metu buvo apklaustos 60 metų sulaukusios moterys ir smurto problemą sprendžiančios pagalbos darbuotojos. Šio darbo rezultatai leidžia padaryti kelias svarbias įžvalgas. Smurtas prieš moteris dažnai tęsiasi dešimtmečius, kartais net 60 metų ar daugiau, smurtauja net jų vaikai ir anūkai, tačiau tokių santykių nutraukti moterys nesiryžta dėl prisiimtos atsakomybės už šeimą ir vaikus, įsitikinimo, kad šeima yra vertybė, kurią reikia saugoti bet kokia kaina, o kažką keisti neva jau per vėlu.
Moterims teikiama psichologinė pagalba telefonu arba specializuotuose centruose, tačiau vien to nepakanka – Lietuvoje būtina įsteigti daugiau centrų, kurie teikia ir laikiną apgyvendinimą. Šiuo metu šalyje tokių centrų yra vos keletas, o nuo smurto kentėjusioms moterims galimybė atsigauti saugioje aplinkoje yra itin svarbi.
Smurtas prieš vyresnio amžiaus moteris – ilgalaikio smurto tęsinys
Moterys smurtą kenčia dešimtmečius. Dažnai jaunystėje prasidėjęs nuo emocinio pobūdžio, vėliau jis perauga į fizinį, seksualinį. Tiesa, kai kurios moterys atskleidė, kad su amžiumi fizinis smurtas tampa ne toks gilus, nes silpsta pats smurtautojas.
Vyresniame amžiuje prieš moteris smurtauti gali ne tik jos vyras, bet ir suaugęs vaikas. Tipiniu atveju toks vaikas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar kitų priežasčių praranda savo šeimą ir kelio galą randa pas savo garbaus amžiaus motiną, kurią jis skriaudžia. Kartais smurtauja net anūkai. Čia reikia pridurti, kad dalis suaugusių vaikų, kurių vaikystė prabėgo išgyvenant smurtą artimoje aplinkoje, smurtinius santykius sustabdo tik visiškai nutraukdami ryšius su motina.
Kita vertus, vyresnio amžiaus moterys smurtą patiria ir iš psichikos sutrikimų turinčių suaugusių vaikų, kurių priežiūra yra tik šeimos, t. y. moterų reikalas. Vyresniame amžiuje blogėjanti fizinė, psichinė moterų sveikata ir priklausomumas nuo suaugusių vaikų taip pat yra rizikos veiksnys, ypač tose vietovėse, kur socialinės globos paslaugos nėra išplėtotos. Tokiu atveju visa atsakomybė tenka vaikams, kurie dėl socialinių ir materialinių išteklių stokos „drausmina“ motinas smurtiniais metodais.
Kodėl moteris kartais net 60 metų gyvena smurtiniuose santykiuose?
Klausantis moterų gyvenimo istorijų išryškėjo aiški tendencija – jos šeimą suvokė kaip vertybę, kurią reikėjo saugoti bet kokia kaina. Įsisąmonintas toks moteriškumo modelis tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės turi galingą jėgą ir reikalauja moters atlikti „savo pareigas“. Net egzistuojant ilgai trunkančiai ir kompleksinei prievartai, moteris neša šią naštą, jausdama gėdą ir baimę atskleisti smurtą, nes mano, jog pati yra kalta, kad nesugeba sukurti, užtikrinti šeimos narių emocinės gerovės ir pagarbaus elgesio su ja. Šioms moterims šeima – vyras ir vaikai.
Cituojant moterų pasisakymus, jos, nepaisydamos savo pačių savijautos ir poreikių, „turi vyrą patenkinti seksualiai, nes jei jis išeis pas kitą, vadinasi ji – bloga žmona“, „kad vyras muša yra blogai, tačiau muša, nes ji kažko nepadarė arba padarė ne taip“, „jei vyras nevaldo emocijų, smurtauja, vadinasi jis pervargo darbe arba per daug išgėrė alkoholio – jis nekaltas“.
Visos dešimtmečius smurtą kentusios moterys negalėjo išeiti iš smurtinių santykių, nes „reikėjo išsaugoti šeimą“, „reikėjo vaikams išsaugoti tėvą“. Moterų patirtys akivaizdžiai byloja atsakomybės už vyro emocinę gerovę prisiėmimą ir savęs kaltinimą, baudimo pateisinimą, jei gyvenimo realybė yra toli nutolusi nuo idealizuoto šeimos vaizdo.
Išeičių ieškojusias moteris apribojo pagalbos stoka, blogos, nepagarbios pagalbos patirtys, savarankiško gyvenimo galimybių stygius, kultūrinis ir religinis spaudimas: „ne su tokiais dar gyvena“, „pati kalta, prisišaukei“, „ką Dievas sujungė, žmogus teneišskirs“, „tokia moters dalia“.
Ilgalaikį smurtą kenčiančios moterys neranda tinkamo laiko nutraukti tokius prievarta grįstus santykius. Kai vaikai buvo maži, reikėjo jiems išsaugoti tėvą. O kol vaikai augo ir užaugo, moteris išmoko gyventi su smurtiniais santykiais, susitaikė su „savo kryželiu“, nes, pačių moterų žodžiais tariant, kiek jau čia liko jį nešti, jau kelio galas arti. Kita vertus, ji ir toliau rūpinasi nuo jos priežiūros priklausomu vyru ar vaiku: „Kur jis eis, taps valkata“, „Kas jam padės be manęs?“. Smurtaujančių vaikų atveju ją graužia kaltė, kad blogai juos išauklėjo. Be to, vyresnio amžiaus moterys netiki, kad kas nors joms gali padėti, kad jos turi laiko esminiams savo gyvenimo pokyčiams.
Krizės centrų yra per mažai
Formaliai visoms moterims yra prieinama psichologinė pagalba telefonu arba specializuotuose pagalbos, krizių centruose. Psichologinė pagalba smurtą patyrusioms moterims yra naudinga, nes jos turi galimybę išsikalbėti, susivokti. Kaip teigė vieno centro darbuotoja, atrodo, kad per visą gyvenimą jos yra neišklausytos, nesuprastos. Tačiau efektyviai pagalbai vien psichologinės paramos nepakanka. Gerosios praktikos, kai buvo nutrauktas smurtas prieš vyresnio amžiaus moteris, yra susijusios su suaugusių vaikų pritarimu, motinų įsileidimu į savo šeimas, kartais net išsivežant jas į užsienį. Tyrime dalyvavę specialistai neįvardijo jokių kitų gerųjų praktikų, vykdomų krizių ir specializuotos pagalbos centruose, kurie neteikia laikinojo apgyvendinimo paslaugų.
Prie gerųjų praktikų galima priskirti pagalbą su laikinu apgyvendinimu krizės centre. Nors šie centrai orientuoti į smurtą patiriančias motinas su vaikais, tačiau išimtiniais atvejais juose prieglobstį gauna ir smurtą patyrusios vyresnės moterys. Tarp gerųjų praktikų gali būti minimas ir atvejis, kai nesaikingai alkoholį vartojanti, prievartą patyrusi moteris, atsidūrusi gatvėje, medikų buvo nukreipta į Moterų krizių centrą. Šio centro darbuotojų dėka ji nustojo vartoti alkoholį ir buvo apgyvendinta savarankiško gyvenimo namuose, kuriuose moteris iki šiol oriai gyvena.
Saugios aplinkos galimybė moterims yra viena svarbiausių. Vienos darbuotojos žodžiais tariant, „pirmiausia joms reikia išsimiegoti, atsigauti, pasirūpinti savo sveikata. Tuomet jau galima kalbėti apie kitus sprendimus“. Tačiau tokių krizės centrų, kuriuose teikiamos ir laikino apgyvendinimo paslaugos, Lietuvoje yra tik keli. Jų turėtų būti kiekvienoje savivaldybėje.
Nuoširdžiai dėkoju moterims, pagalbos darbuotojoms, kurios pasidalino savo gyvenimo patirtimis ir įžvalgomis.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorė Ilona Tamutienė
