Mūsų šalies partijų sistema šiandien, jei mes ją apibūdintume bokso terminologija, yra „sunkiame nokaute“. Užtenka pasakyti, kad šiuo metu daugiau negu pusė parlamentinių partijų arba išgyvena gilią krizę, arba yra visiškai išsibarsčiusios. Jau nekalbu apie pavienius deputatus iš įvairių grupuočių, kurie yra įsipainioję į verslus, versliukus ar net korupcijos skandalus ir galvoja, kaip tik iki kadencijos pabaigos išlikti patogioje Seimo nario kėdėje, suteikiančioje tai, kas jiems svarbiausia – imunitetą nuo teisėsaugos institucijų.
Bendras vaizdelis, jei kalbame apie parlamentinių partijų pastarąjį dešimtmetį, yra toks: tik mažesnė jų dalis dabar gali veikti sąlyginai normaliai. Likusi dalis labiau rūpinasi savimi, o ne tuo, kaip valdoma valstybė, kam sukurtos politinės organizacijos ar kokiu būdu reikėtų konstruktyviai dirbti opozicijoje.
Be to, kai kurios partijos, dar neseniai save vadinusios tradicinėmis, kad išsiskirtų iš tų, kurias laikė neva sezoninėmis, pateko į juokingą situaciją. Galvoju apie socialdemokratus, kurie taip sudrumstė savo gretas, taip pasidalijo, kad šiandien net neaišku, kuri socialdemokratų partija yra tikra, o kuri – tik butaforija. Po susiskaldymo Seime atsirado net dvi frakcijos, vadinamomis „socialdemokratų“. Dabar buvę bičiuliai intensyviai kariauja tarpusavyje. Senoji gvardija, tapusi nepriklausoma, su J. Bernatoniu ir G. Kirkilu priešakyje, ragina „partijos apačias“ pereiti prie jų organizacijos, nes, žinoma, vien jie yra tikri, tradiciški, švarūs kaip ašara, krištoliniai kaip senovės šaltinis, neužteršti jokia svetima ideologija socialdemokratai.
Kitos iš pavadinimo tradicinės partijos – Liberalų sąjūdžio – situacija nedaug geresnė. O gal net dar blogesnė. Kadangi dėl politinės korupcijos partijos padėtis jau tokia, kad niekas netgi nenori ja užsiimti. Buvusi liberalų vadovybė atsistatydino, o naujų, norinčių vadovauti partijai, nėra. Pasak partijos įkūrėjo Eugenijaus Gentvilo, šiandien liberalai netgi nesvarsto naujų kandidatų. Taigi laivelis su geltona-mėlyna liberalia vėliava dreifuoja neaišku kur ir kam.
Dar neseniai Lietuvos politinę sceną drebinusi Darbo partija šiandien yra tik savo pačios šešėlis. Dėl visko kalta korupcija (o kaipgi kitaip?). Po partijos vadovo Viktoro Uspaskicho problemų, „žuvis ėmė pūti“ toliau. Korupcijos kaltinimai pareikšti ir kitiems partijos nariams. Jos populiarumas sumažėjo nuo 30 proc., kuriuos partija įgijo dar per ankstesnę Seimo kadenciją, iki 3-4 proc. dabar. Įspūdingas žlugimas, bet Viktoras, kuris neva pasikeitė ir tapo dvasingesnis, tikisi, kad prikels velionę iš kapo. Vis dėlto gal jis tiesiog turi įsigyti sau naujus, protingus akinius ir paieškoti geresnės „piaro“ formos.
Partija „Tvarka ir teisingumas“ – dar vienas pavyzdys, kaip Lietuvoje galima padaryti nuostabią politinę karjerą, bet ir taip pat staiga iškristi iš politinio rojaus. Taip nutiko Rolandui Paksui, kuris per savo trumpą politinę karjerą suspėjo pasėdėti ir premjero, ir prezidento foteliuose. Tačiau abiejuose pernelyg ilgai vietos nešildė. Iš pastarojo buvo pašalintas netgi apkalta. Tada prasidėjo nelaimingojo piloto martirologija, kuri tuo pačiu metu buvo ir jo partijos varomoji jėga. Galima net pasakyti, kad partija gyveno iš savo vadovo, kurio gailėjo tauta, asmeninės nesėkmės. Bet kiekviena „Santa Barbara“ kažkada baigiasi. Šiuo atveju emocijos pagaliau nutilo, o tai, deja, blogai paveikė „Tvarkos ir teisingumo“ partiją, kuri šiuo metu balansuoja ties rinkimų slenksčio riba.
Žaliųjų ir valstiečių sąjunga yra dar vienas fenomenas Lietuvos politinėje scenoje. Jie atsirado iš niekur, kaip feniksas iš pelenų. Laimėjo rinkimus ir šiandien jie valdo. Partija – įvairių su įvairiomis konglomeratas – sugebėjo net vidury kadencijos išlaikyti lyderystę apklausose, o tai jau yra savaime sėkmė ir tikriausiai paskutinė Lietuvos viltis, atsižvelgiant į tai, kad konservatoriai jau valdė du kartus. Kuo pasibaigė jų valdymas, mes žinome. Jei „valstiečiai ir žalieji“ atlaikys išbandymą valdžia, R. Karbauskiui priklausys kažkoks lietuviškas politinis Nobelio apdovanojimas. Už įgyvendinimą to, kas dar niekam Lietuvos politiniame gyvenime nepavyko – valdyti ir nebūti valdžios suvalgytam.
Pasielgti padoriai tokioje politinėje partijų scenoje nėra lengva: visur politiniai verslai, korupcija ar nacionalizmas. Tačiau LLRA-KŠS tai pavyksta: patirtis ir taisyklių laikymasis leidžia pasielgti solidžiai. Partija palaiko valdančiuosius „žaliuosius ir valstiečius“ ten, kur tai yra naudinga rinkėjams, esant galimybei, vyriausybėje platina savo programinius postulatus (pirmiausia – socialinėje srityje). Efektas yra.
Vis dėlto gerai, kad kol kas Lietuvoje nevyks rinkimai, nes neaišku, ar po jų liks kam valdyti. Juk Lietuvos politika – tai kaip vaikščiojimas paslankiais dykumos smėlynais...
Tadeuš Andžejevski
