Nėra nieko klaidingesnio. Lietuvos ambasadorė Lenkijoje ponia Loreta Zakarevičienė organizuoja daug susitikimų ir daugelyje jų taip pat dalyvauja, ji dirba labai aktyviai ir intensyviai: dalyvauja susitikimuose universitetuose ir ambasadoje, dažnai nepalankiai kalba apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir jos lyderį Valdemarą Tomaševskį. Premjeras A. Butkevičius, užuot skundęsis savo diplomatais, verčiau paklaustų savęs, ar tariamos nepagarbos priežastis glūdi ne juose pačiuose. Ar kartais nepiktnaudžiaujama svetingumu ir rezidavimo šalyje nepažeidinėjami geri diplomatiniai įpročiai? Nežinau, kokia situacija yra ambasadoje Rusijoje, tačiau Lietuvos ambasados Varšuvoje aktyvumas verčia susimąstyti. Verta paminėti vieną įvykį, prisimintą po Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pasisakymo.
Diplomatija – tai viešojo gyvenimo sritis, kur galioja elgsenos, nulemtos nepaprasto pasisakymų delikatumo. Diplomatijos ir kritikavimo negalima suderinti. Diplomatija yra tam tikras turinys ir tam tikra forma. Turinys apibrėžia diplomatijos meną, o forma – tai diplomatinis amatas. Šis principas turėtų būti gerai žinomas kiekvienoje ambasadoje, o jei yra kitaip, tai arba diplomatijos meną praktikuoja diletantas, arba tai yra tik provokacijos menas. Aš nežinau, kas gali būti blogiau.
Prieš kurį laiką Lietuvos ambasados Varšuvoje organizuotame posėdyje, kuriame dalyvavo, be kitų, ir Lenkijos politologai, istorikai bei buvę diplomatai (taigi pakankamai įtakinga aplinka), ambasadorės L. Zakarevičienės akivaizdoje svečiams buvo įteiktas „įdomus" analitinis tyrimas, pavadintas „Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos: įstrigimas dvišalių santykių darbotvarkėje, ar tuščia strateginė partnerystė?" Tarp daugelio autorių buvo galima rasti Živilės Dambrauskaitės ir Tomo Janeliūno pavardes, o visas veikalas sukurtas Lietuvos Rytų Europos studijų centro. Be daugelio prieštaringų istorijos tezių, pranešime buvo „perliukų", kurie norom nenorom turėjo priversti susimąstyti Lenkijos diplomatiją. Siekdamas išvengti kaltinimo dėl subjektyvios teksto interpretacijos, pacituosiu keletą stebinančių ištraukų.
„Kaip galima apibendrinti dabar, Lenkijos viešojoje erdvėje santykių su Lietuva pablogėjimas yra pastebimas (...) Vis dėlto Lietuvos mėginimai aiškintis priežastis, kodėl buvę strateginiai partneriai reiškia nepasitenkinimą, dažnai gana primityviai tik atkartoja tuos pačius (neretai perdėtus, iškraipytus, paviršutiniškus) argumentus, sklindančius iš Lenkijos užsienio reikalų ministro ir jam pritariančių politikų ar Lietuvos lenkų atstovų lūpų.( p.13)."
„B.Komorowskis Pilietinės platformos partijoje neturi stipraus užnugario (savo aplinkos komandos), kuris leistų pasipriešinti charizmatiškam D. Tusko ir R. Sikorskio tandemui (...). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis faktiškai turi neribotą laisvę formuojant šalies užsienio politiką, o pati užsienio politika tampa itin personifikuota ir glaudžiai susijusi su R.Skiorskio asmenybe, jo asmeninėmis pažiūromis (psl. 21).
R. Sikorskio asmenybės problematiškumą galima būtų amortizuoti ieškant Lietuvos draugų tarp Lenkijos politikų (ypač J. Buzeko asmenyje) (psl. 33)."
„Viena didžiausių bėdų – Lietuvos lenkams atstovauja politinė jėga, kuri: a) yra nelojali ir nepatikima Lietuvai (...). Todėl būtų labai naudinga, jei tarp Lietuvos lenkų atsirastų kita konkurencinga organizacija (nebūtinai partija), kuri galėtų įgauti daugiau pasitikėjimo iš Lietuvos ir Lenkijos pusės (...), ji galėtų pakeisti dabartinę V.Tomaševskio sukurtą inerciją (psl.33)."
Iš pateiktų citatų galima suprasti, kad pasaulį pasiekė klaidingas dviejų kaltųjų dėl pašlijusių Lenkijos ir Lietuvos santykių – R. Sikorskio ir V. Tomaševskio – pateikimas. Klasikinis juodojo piaro pavyzdys. Tik jis platinamas ne nusivylusio politologo, bet diplomatinės įstaigos. Dokumentas, tarpininkaujant Lietuvos ambasadai ir asmeniškai dalyvaujant ambasadorei L. Zakarevičienei, buvo perduotas visiems Lenkijos mokslininkų centrams. Profesionalumo trūkumas ar sąmoninga provokacija?
Apie tokius incidentus diplomatijoje prisimenama ilgai, nes ambasada – ne spaudos kioskas. Ji yra tam, kad oriai atstovautų savo šaliai, o ne užsiimtų abejotinos kokybės apžvalgų, kritikuojančių Lenkijos užsienio reikalų ministrą ir šmeižiančių jo tautiečiuos Lietuvoje, platinimu. Tai tikrai nepadės sušildyti dvišalius santykius. Jei taip atrodo Lietuvos diplomatijos standartai, tai ministras pirmininkas A. Butkevičius neturėtų stebėtis, kad jo pasiuntiniai ignoruojami vienoje ar kitoje šalyje. Bet kod galima tikėtis iš ponios ambasadorės, kuri metų metais kaip artima bendradarbė sėmėsi mokslų iš Vytauto Landsbergio, to paties, kuris prieš savivaldybių rinkimus Lietuvoje visus ragino istorinei pergalei prieš lenkus?
Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
