Esu įsitikinusi, kad kalbėti šia tema reikia daug. Kalbėti tol, kol bus tinkamai sureaguota. Kai padėtis ims keistis ir ateitis atrodys šviesesnė, tada jaunimo karta, besimokanti lenkų mokyklose, jų tėvai bei kiti švietimui neabejingi žmonės galės būti ramesni.

Pirmiausia pradėsiu nuo šiandienos aktualijų: kadangi esu baigusi lietuvių filologijos studijas, vis pasvarstau, kad galėčiau imtis pedagoginio darbo. Peržvelgiau skelbimus mokyklų, kuriose ieškoma lietuvių kalbos mokytojų – kiek daug jų Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose! Bet man, mokančiai tik lietuvių, anglų ir vokiečių kalbas, karjera šiose švietimo įstaigose nenusimato. Kodėl? Nes aš nemoku lenkiškai, todėl dirbti lenkų mokykloje negaliu, kaipgi išdėstysiu vaikams reikiamą medžiagą?

Universitetai, rengiantys mokytojus, šioje situacijoje man atrodo visiškai sustabarėję ir neatsižvelgiantys į aktualijas. Mokytojų trūkumas lenkų mokyklose aiškus, o priemonių nesiimama jokių. Kodėl? Gal tai yra taktika, kuria norima tiesiog numarinti šias mokyklas? Ilgainiui mokytojų trūkumas bus toks katastrofiškas, kad mokymo įstaigos negalės funkcionuoti. Kad ir kaip bebūtų, aš siūlau paprastą sprendimą: būsimiems pedagogams, dar studentams, pasiūlyti mokytis lenkų kalbos: įvesti tai kaip modulį, pasirenkamąjį dalyką, skirti bent kelias paskaitas per savaitę. Tokiu būdu būtų užtikrinama, kad baigę universitetą jaunuoliai bus visapusiškai pasirengę: galės dirbti tiek lenkų, tiek lietuvių mokyklose. Ir švietimo įstaigoms gerai, ir patiems pedagogams tai atvertų platesnes įsidarbinimo perspektyvas.

Prisimenu savo studijas, kai kiaurus metus reikėjo mokytis anglų, lotynų, latvių kalbų, bet apie lenkų kalbą kažkodėl net užsimenama nebuvo. Gal, jei universitetas būtų pasiūlęs mokytis lenkų kalbos, šiuo metu aš jau sėkmingai mokytojaučiau kokioje nors lenkų mokykloje. Ten, kur manęs išties reikia. O dabar moku šiek tiek lotynų, šiek tiek latvių kalbos, ir kokia iš to nauda šiandieniniame pasaulyje?

Reikėtų atsigręžti ir prisiminti praeities pamokas, nes klaidos akivaizdžiai ir skaudžiai ima kartotis. Man regis, galima spėti, kad lenkiškų mokyklų padėtis netrukus bus tokia žaizdota, kokia ji buvo iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai 1946 metų pabaigoje Vilniaus, Trakų ir Švenčionių apskrityse dėl mokytojų trūkumo neveikė apie 100 mokyklų.

Bet anuomet bent jau buvo galima sakyti: sunkūs laikai, tik po karo, šalis ir žmonės pavargę, visi nualinti, tad ko norėti? O kodėl dabar padėtis vėl krypsta į šią pusę? Karo nėra, valdžios nesikeičia, priešai neokupuoja, bet lenkų švietimas vis tiek stringa.

Mokytojo duona gan sausa ir nelabai skalsi, tą žmonės suprato visais laikais, todėl ir besirenkančiųjų šį kelią trūko tada, trūksta ir dabar. Bent jau taip dažniausiai galvojama. Tačiau mūsų dienomis esminis kriterijus nėra pinigai – jaunimas savo darbe pirmiausia nori jausti prasmę, padėti kitiems. Mokytojo kelias – pats geriausias pasirinkimas nuo vartojimo, tuštybės ir netikrų vertybių pavargusiam žmogui.

Yra tiek daug mokyklų bei mokinių, laukiančių savo mokytojo. Yra tiek daug žmonių, kurie gali tais mokytojais tapti. Bet kodėl tiek mažai pastangų ir priemonių imamasi, kad šie žmonės atrastų vieni kitus?

Gintarė Pugačiauskaitė