Lietuva be prezidentės

2017-09-07, 17:27
Įvertinkite šį įrašą
(6 balsai)
Lietuva be prezidentės Gintarė Pugačiauskaitė

Lietuva nebeturės prezidentės, tenka susitaikyti su tuo. Dalia Grybauskaitė dar kartą būti išrinkta negali dėl kadencijų apribojimo, o kitos moters, pajėgsiančios užkopti į patį valdžios olimpą, kol kas, mano manymu, tikrai nėra.

Dabar, iki rinkimų, kurie vyks 2019 metais, galime apsvarstyti daug įvairių scenarijų. Šiaip ar taip, Lietuvos vienareikšmiškai laukia sukrėtimas. Kodėl? Nes tuomet jau bus suėję lygiai 10 metų, kai Grybauskaitę laikysime savo valstybės galva. Ir staiga – galva nukertama. Skamba drastiškai, bet būtent taip ir yra.

Kad ir ką sakome sau ir kitiems, mes iš tiesų emociškai prisirišame prie valdžios: gera ji ar bloga, reaguojame į jos veiksmus ir vidujai juos išgyvename. Juk kiekvienas prezidentę siejame ne tik su nuobodžių politinių funkcijų vykdymu, bet ir su pačia valstybe bei jos prasme, su Lietuva kaip mūsų identiteto, tapatybės, istorijos, kultūros ir savimonės dalimi. Ir nors patys dažnai kritikuojame bei visaip peikiame savo šalį, jei staiga pati prezidentė pareikštų, kad Lietuvos valstybė – niekam tikusi, reikia iš jos emigruoti ir apskritai čia – vien vagys, argi nesupyktume? Vadinasi, mums tikrai ne vis vien, ką veikia, ką kalba ir ką mano prezidentė.

Nuo 2009 iki pat 2019 metų, kiek matome ir dar matysime Dalią Grybauskaitę savo poste, jau gresia pavojus netgi per daug prisirišti, priprasti prie šalies vadovės. Man regis, galima pastebėti, kaip metams bėgant ėmė sekti kritikos srautai, skiriami prezidentei. Iš pradžių ji buvo gan aršiai puolama, žiniasklaida be paliovos rengė kandžius straipsnius, apžvalgininkai galando liežuvius dėl Grybauskaitės politinių sprendimų ir laikysenos (arba ir išvis be jokios aiškios priežasties). Visuomenė stebėjo visą šį paradą, taip pat komentavo, reiškė savo nuomonę ir svarstė, kas gi bus toliau. O dabar – kur kas ramiau.

Bet čia aš galiu pasakyti vieną dalyką – nei Grybauskaitės strategija labai pasikeitė, nei jos vadovavimo stilius ar pasiekti rezultatai. Mes tiesiog pripratome, susitaikėme ir netgi prisirišome prie prezidentės, todėl ir lieti pagiežą bei kritiką jau nebeišeina. Gal netgi įsivaizduojame D. Grybauskaitę kaip pažįstamą, draugę ar tolimą giminaitę. Kasdien matome jos nuotraukas feisbuke, sulaukiame skambių sveikinimų įvairių švenčių proga – na, kaip ir sakiau, tarsi kokia užsienyje gyvenanti tetulė.

Netgi labiau domimės prezidentės asmenybe, o ne politika. Tai įrodo „Google“ paieška, kurioje aptikau tokias (itin dažnai pateikiamas) užklausas: „Dalia Grybauskaitė karatė“, „Dalia Grybauskaitė facebook“, taip pat labai aktyviai domimasi prezidentės seksualine orientacija. Blogai tai ar gerai? Nereikėtų vertinti. Normalu, kad mums rūpi ir siekiame pažinti. Norime matyti prezidentę kaip žmogų, kuris turi ydų, trūkumų, savitų pomėgių ir silpnybių. Ir čia klumpa bei klysta tie, kurie sako, kad politikus lietuviai linkę laikyti stabais ir juos garbinti. Tikrai nebe. Mes norime žmonių, ir tiek. Tariamų herojų, didvyrių, gelbėtojų ir kitokių visuomenės dievų laikai seniai baigėsi.

Politiką taip pat siekiame matyti kaip integralią savo kasdienio gyvenimo dalį. Dalyvauti politikoje šiandien nereiškia vien atiduoti balsą rinkimuose ir viena ausimi išklausyti metinį prezidentės pranešimą. Politika dabar yra visur: išmaniajame telefone, kompiuteryje, ji pasiekiama vieno mygtuko paspaudimu. Ir būtent Dalia Grybauskaitė, galima sakyti, yra pirmoji „feisbuko prezidentė“ – anksčiau socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir kone visiems prieinami, o valdžios atstovai juose nesireiškė, „nepostino“, „nešėrino“ ir „nelaikino“ – jie neva užsiėmė rimtais dalykais rimtose vietose. Bet bėda ta, kad tų dalykų žmonės kasdien nematė savo išmaniuosiuose ir negalėjo politiko laikyti savo draugu bei virtualios komunikacijos dalimi. Todėl D. Grybauskaitei jaučiamės artimesni, be abejonės, ir dėl feisbuko įtakos, nesvarbu, kad tas artumas gali būti apgaulingas.

Kita vertus, jei jau turime galvoti apie Lietuvą be Dalios Grybauskaitės, gal galime įsivaizduoti šalį ir apskritai be prezidento? Ar tikrai jis mums reikalingas? Sakote, sunku tai įsivaizduoti? Bet ar galėjo kada kas įsivaizduoti, kad nuo 1990 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės 845 tūkstančiais? Bet juk vis dar gyvuojame, tiesa? Tad jei apsieiname be tų 845 tūkstančių, kurių netekome, gal galime apsieiti ir be to vieno – prezidento?

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24