Savo pataisą Seimo narys pavadino kompromisine. Kodėl? Nes, pagal jo proto būseną, ji atitinka kompromiso požymius. Taigi, kur čia slypi kompromisas? Ogi ten, kad originalias pavardes ištekėjusioms už užsieniečių lietuvaitėms būtų galima rašyti pirmajame paso puslapyje, o Lietuvos lenkams originalių pavardžių – ne. Pastarieji daugiausia galėtų siekti, kad autentiškos pavardės būtų rašomos tolimesniuose asmens tapatybės dokumento puslapiuose, prieš tai, jei dar įrodytų turį teisę į savo protėvių pavardę.
M. Puidoko kompromisas yra stiprus kaip jautis. Protingas, iškalbingas, visiems aiškus ir, svarbiausia, atitinkantis Konstituciją, ypač jos nuostatą, draudžiančią diskriminuoti žmones dėl jų kilmės ir tautybės. Man tai yra tiesiog pavyzdys, kaip lęšyje atspindintis Lietuvos politinio elito dalies dvasios būseną lenkų klausimu. Štai M.Puidokas mano, kad nelietuviškų pavardžių problema, kuri yra platesnė nei vien tik lenkų, gali būti išspręsta leidžiant dominuojančiai tautybei rašyti nelietuviškas raides, ir tuo pačiu metu draudžiant tai daryti priklausantiems lenkų mažumai Lietuvos piliečiams. Ir be gėdos nuoraudžio M.Puidokas tai vadina kompromisu.
Neatsitiktinai šioje vietoje parašiau apie Lietuvos elito dvasios būseną, nes savo laiku teko susidurti su „kompromisu“, kai Seimo narys A.Lydeka plušo prie Pilietybės įstatymo. Tada A.Lydekos kompromisas atrodė maždaug taip: teisę į dvigubą pilietybę gautų išskirtinai lietuvių tautybės asmenys ir jų palikuonys, o iš nelietuvių tautybės asmenų ši teisė būtų atimta. Konstitucinis Teismas, kaip mes visi prisimename, galiausiai nepaliko sauso siūlo ant Lydekos įstatymo projekto, pripažindamas 2/3 jo turinio antikonstituciniu, diskriminuojančiu piliečius dėl jų tautybės. Jei kas nors mano, kad Konstituciniame Teisme susikompromitavęs A.Lydeka atgailavo ir atsiprašė dėl juridiškai netikusio projekto, tai labai klysta. Jis vaikščiojo nevaržomai kaip grifas su ištiestu kaklu po televizijas ir aiškino, kad jo įstatymo projektas yra geras. Į jį, traiškantį Konstitucinio Teismo verdiktą, reagavo plepalais, kuriuose žodžių akrobatika buvo paprastai neprieinama paprastiems žmonėms dėl jos suktumo.
Sukčiavimas lenkų klausimais, kaip tai daro Lydeka, Puidokas, Ažubalis ar Grybauskaitė, deja, Lietuvos politiniame teatre nėra išimtis, bet norma. Galų gale tai lėmė, kad bet koks normalus bendradarbiavimas ar net politinis dialogas lenkų atkarpoje buvo užbetonuotas. Landsbergio mąstymo paveldėtojai tiesiog daro neįmanomais išspręsti net pačius smulkiausius ar simbolinius klausimus, o begalinis ginčas dėl nelietuviškų pavardžių rašybos yra geriausias to pavyzdys.
Taigi nenuostabu, kad naujos Lenkijos valdžios institucijos, visada draugiška akimi žvelgusios į Lietuvą, pagaliau pabandė naują, nestandartinį būdą, kad išspręstų anksčiau neišsprendžiamas barningos kaimynės problemas. Matydami Lietuvos valdančiojo elito negalią spręsti lenkų klausimus, nusprendė panaudoti tikslų diplomatijos užkulisinį silpnumą. Jie nutarė pabandyti žingsnis po žingsnio išspręsti problemą per neoficialius ryšius su tais Lietuvos politikais, kurie tikrai nori pataisyti santykius su Varšuva ir supranta bendrą interesą su savo Vakarų kaimyne šiandien labai nestabiliame pasaulyje.
Tokios užkulisinės diplomatijos pirmieji efektai, apeinant oficialius veiksnius, ypač prezidentūrą, jau yra. Prezidentūros pykčiui, kaip pastebi su lietuviška politine virtuve susipažinusi žiniasklaida, premjeras S. Skvernelis tyliai susitarė su lenkais ir privedė iki susitarimo tarp „Lietuvos Geležinkelių“ ir „Orlen Lietuva“ pasirašymo ilgalaikiame ginče, kenkusiame Lietuvos interesams ir kėlusiam didžiulius nuostolius didžiausiam mokesčių mokėtojui į mūsų valstybės iždą. Taigi jis puikiai nušluostė nosį antilenkiškai veiklai Lietuvoje ir parodė, kad yra preciziškas sprendimų priėmimo klausimais, kuriuos jo pirmtakai buvo nepajėgūs išspręsti.
Ir, svarbiausia, drąsus premjeras įrodė, kad ateityje, net ir be pakankamo politinio užnugario, amžinai politikuojančiame Seime gali išspręsti sudėtingus klausimus santykiuose su Lenkija. Beje, po to, kai Europoje jau buvo praktikuojama, kai abi valstybės tautinių mažumų problemas išspręsdavo pasirašydamos dvišalius susitarimus (pavyzdžiui, tarpvalstybinė sutartis tarp Danijos ir Vokietijos dėl jų tautinių mažumų teisių abiejose sienos pusėse).
Jei premjeras pasirinktų būtent tokį kelią, politizuotų puidokų, ažubalių ar kitų kaščiūnų nosys vis dar būtų raudonos, nes reguliariai šluostomos...
Tadeuš Andžejevski
