Toliau Melianas teisingai nurodo, kad išspręsti viešo tautinių mažumų kalbos naudojimo jų kompaktiškai gyvenamose vietovėse klausimą A. Butkevičių įpareigoja ne tik „solidus dokumentas“, koks yra XVI LR Vyriausybės programa, bet ir pačių socialdemokratų priešrinkiminiai pažadai, įtraukti į jų partijos programą. Abiem atvejais juodu ant balto yra parašyta, kad problema turi būti išspręsta laikantis tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė pasirašydama, be kita ko, ir ET pagrindų konvenciją dėl tautinių mažumų apsaugos.

Buvęs „saugumietis“ Melianas vienam portalui duotame interviu vardais vadina ir visus tuos, kurie įvairiais būdais priešinosi ir priešinasi naujojo Lietuvos įstatymo dėl tautinių mažumų, atitinkančio Konvencijos dvasią, priėmimui. Tai yra taip vadinami „valstybininkai“ (jiems priklauso ir įvairių lygių valstybės pareigūnai, ministrų patarėjai, vyriausybės teisininkai, ekspertai, kurie savo kurmiškais darbais sabotuoja darbą prie šio projekto), taip pat aktyvistai ir radikalių nacionalistinių pažiūrų politikai iš įvairių Lietuvos politikos sričių.

Sakoma: „Vagie, kepurė dega.“ Taip atsitiko ir su Meliano interviu, į kurį „žaibiškai“ sureagavo vienas iš pokalbyje minėtų profesorių (latvių tarmės, kaip ironiškai jį apibūdino interviu davėjas). Profesorius „tautininkas“ Alvydas Butkus, nes apie jį čia eina kalba, įnirtingai užpuolė socialdemokratų ekspertą. Besivadinančiam tautinių mažumų problematikos ekspertu A. Butkui argumentų toli ieškoti nereikia. Daugelį metų savo tiesas laiko po ranka. Svarbiausias A. Butkaus argumentas – tai jo paskelbta paradigma, kad lenkai nėra Lietuvos autochtonų mažuma, todėl jai negali būti suteiktos teisės, kokiomis, pavyzdžiui, mėgaujasi Lenkijos lietuviai, kurie, pasak profesoriaus, esą vietinė mažuma. Iš kur Latvijos kalbotyros profesorius turi tokių žinių? Tai yra dedukcinės žinios, beveik kaip Šerloko Holmso. Vilniaus krašto vietovardžiai turi lietuvišką etimologiją, pergalingai praneša A. Butkus. Dziewieniszki, Eiszyszki, Ponary, Pogiry – tai tiesiog sulenkintos lietuviškų originalų klastotės, tikina mokslininkas ir daro deduktyvias išvadas. Jeigu pradiniai pavadinimai buvo lietuviški, tai ir jų gyventojai iš pradžių turėjo būti lietuviai. Sulenkėjo tik XIX a. pabaigoje. Taigi lenkai jie esą neseniai, todėl ir lenkiškais autochtonais taip pat negali būti, nes jie yra buvę lietuviai. Dedukcijos pabaiga. 

Prisipažįstu, kad A. Butkaus dedukcija yra labai „moksliška“, pranašesnė net už aukščiausius mokslo vingius. Tačiau čia kyla abejonė – ką tada galvoti apie „Vilnių“, kuris tapo „Vilniumi“ tik A. Basanavičiaus laikais, o anksčiau buvo slaviškai skambančiu „Wilnu“ arba germaniškai – „Wilna“. Pone Butkau, ar jūsų dedukcinė teorija nėra atsitiktinai maištinga, galima sakyti, diversinė? Teisingą „Vilniaus“ priklausomumą kvestionuojame, ar ne ?

Suprantu, kad įrodyti A. Butkui Vilniaus krašto lenkų autochtoniškumą yra tas pat, kas mokyti dramblį važiuoti dviračiu. Beviltiška. Kitas jo „mokslines“ ekvilibristikas taip pat verta palikti ramybėje (nes iš jų mes sužinosime, kad, pavyzdžiui, JAV dvikalbystė yra priimtina, nes ši valstybė nuo pradžios buvo daugiakultūrė, o LDK, pagal profesoriaus nesąmones, tikriausiai nuo pradžios buvo monokultūrinė).

Geriau grįžkime prie premjero. Ponas ministre pirmininke, nestovėkite išsižergęs. Pasirinkite – arba į vieną, arba į kitą pusę. Arba A. Butkaus Lietuvą, arba Europos Lietuvą...

Tadeuš Andžejevski