Bet žinote, kas mane labiausiai šokiruoja šioje situacijoje? Ogi labai laikinas dėmesys tokioms problemoms. Net apie kraupiausius įvykius pakalbama savaitę, dvi, o tada viskas pasimiršta, nurimsta. Laiko dulkės užkloja ir aukas, ir nusikaltėlius.

O mes gyvename, lyg nieko nebūtų buvę – atleidžiame kaltininkams arba netgi juos skatiname savo abejingumu. Dažniausiai kruvini įvykiai tiesiog pasimiršta, tačiau nedaroma nieko, kas užkirstų kelią, kad panašios tragedijos nepasikartotų ateityje.

Bet iš tiesų mums reikia ilgalaikių sprendimų, tvirto užnugario, saugumo, perspektyvos ir strategijos. Žmonės jau ir taip ilgai gyvena pražūtingu laikinumu, vaikosi vienadienių malonumų. Nesugebėjimas planuoti ir matyti ateities, aklas, net bukas buvimas šiandienoje – jau bene tipinis nusikaltėlio portretas.

Kaip liudija pastarieji įvykiai, daugelis nusikaltėlių savo aukoms pralieja kraują būtent veikiami narkotikų. Galima manyti, kad nusikaltimas susideda iš daugelio įvairių priežasčių ir prielaidų, tačiau esminis stimulas vis dėlto būna laikinas proto ir jausmų nuslopinimas psichotropinėmis medžiagomis. O tada jau nesvarstoma – tik veikiama.

Nemąstantys zombiai negali numatyti nei įvykių eigos, nei jų pasekmių – todėl narkomanams nebaisi nei policija, nei kitos teisėsaugos institucijos. Alkoholis, narkotikai – tai jau ne vien svaiginimosi priemonės, bet ištisas būdas vegetuoti ir nužmogėti, prarandant protą ir jausmus. Paradoksalu, tačiau vartodami narkotikus žmonės siekė lengvesnio gyvenimo, o iš tiesų tik nusivažiavo iki visiško chaoso.

Narkotikai leidžia žmogui naikinti viską, kas gyva, nes jie tiesiog nutrina visas ribas ir bet kokius stabdžius. Apsvaigęs žmogus negali užjausti, suprasti, jo viduje apskritai yra tuštuma – jis miręs, todėl ir viskas aplink jį yra priversta žūti.

Dabar mes griauname save ir savo pasaulį lėtai, iš vidaus, tačiau mūsų egzistenciniai pamatai jau supurtyti – nebegalime jaustis saugūs, nebetenkame savo jausmų, žmogiškojo orumo. Aišku, kelias ateinančias savaites neva susirūpinę specialistai kalbės, ką daryti, kad susigrąžintume vertybes, suprastume gyvenimo prasmę, turėtume tikslą. Kažkas siūlo mirties bausmes nusikaltėliams, kiti numoja ranka ir sako: „Manęs tokios problemos neliečia“.

Manau, pirmiausia vis dėlto mums reikia pripažinti, kad Lietuvoje gyvena labai daug nelaimingų žmonių. Remiantis statistiniais duomenimis, vis daugiau gyventojų vartoja antidepresantus, kiti tuo tarpu pasineria į narkotikų ar alkoholizmo liūną. Žmonės bėga nuo realybės ir bėga taip toli,  kad galiausiai patys jau nebesupranta, kaip jie šitaip žemai nusirito. Todėl mums nereikia elektros kėdžių, kankinimų ar naujų teisėsaugos institucijų – mes jau ir taip gyvename bejausmiame pasaulyje. Žmonės klysta,  bet jie vis tiek yra žmonės ir visi turi vilties.

Manau, kraštutinės priemonės netinka jokiose ribinėse situacijose – neverta aitrinti įvykių. Mums juk reikia sukurti tokią realybę, nuo kurios nesinorėtų desperatiškai bėgti. Todėl turime pakloti vertybinius pagrindus, tiesos ir gėrio buveinę. Žmogus turi išmokti tikėti ateitimi, ieškoti pagalbos, sukaupti vidinė ramybės. Kiekvienas iš mūsų gali būti pakankamai stiprus, kad pasipriešintų blogiui. Tik labai svarbu auginti stiprias asmenybes nuo pat vaikystės. Neužtenka rūpintis kova su blogiu tik tada, kai įvyksta nelaimė. Reikia tiesiog iš anksto užkirsti jai kelią.

Aš pati, kaip filosofijos magistrantūros studentė, daug atsparumo gyvenimo negandoms įgyju būtent iš dėstomų dalykų. Kaip ir kiekvienas žmogus, esu išgyvenusi ir blogų, ir gerų dienų. Tačiau mokykloje labai trūko dvasingumo pamokų, mažai ką tesužinojau apie žmogaus dvasinį gyvenimą, emocinį intelektą, pasąmonės idėjas. Todėl manau, kad šiuo metu, kai smurtas keroja mūsų pasaulyje, kai žmonės nebežino, kaip susidoroti su sunkumais, ir sumišę puola į narkotikų liūną, būtinai reikia palaikyti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) siūlymą įvesti privalomas religijų pamokas mokyklose.

Religija neatsiejama nuo psichologijos, filosofijos, etikos – visi šie dalykai drauge lemia žmogaus emocinį ir dvasinį augimą, vidinę raidą. Religija nėra vien siauras mokslas, apsiribojantis tokiomis sąvokomis kaip „dievas, malda ar tikėjimas“.

Ir kaip pats žodis religija reiškia sąryšį, taip ir savo esme ji jungia svarbiausius dalykus, kurie galėtų sutvirtinti, sustiprinti, suvienyti visuomenę. Apskritai mums tiesiog reikia susigrąžinti sielos ramybę, brandinti emocijas, nes nusikalsta tik tas, kuris nemąsto, nejaučia ir netiki.

Gintarė Pugačiauskaitė