Vilniaus krašte naujojo posakio etimologiją konservatoriai patys „užsidirbo“, elgdamiesi panašiai kaip įkyri musė: jau turbūt ketvirtą kartą Seimui jie pateikė projektą, skirtą tam, kad būtų sukurtas specialus fondas Pietryčių Lietuvai. Simptomiška yra tai, kad jiems visada norisi kurti specialųjį fondą tada, kai horizonte matyti kažkokie rinkimai. Taip buvo, pavyzdžiui, 2012 metais, prieš rinkimus į Seimą, taip atsitiko ir 2015-ais, prieš vietos savivaldos rinkimus. Tas pat pasikartojo 2016 metais, kai rinkėjai vėl rinko LR Seimą. „Įkyri musė“ kiekvieną kartą Seimo daugumos buvo varoma nuo Vilniaus krašto, bet, kaip tam vabzdžiui yra įprasta, ši tik apsuko ratą, kad vėl priartėtų prie savo objekto.

Eilinį kartą konservatoriai pradėjo ataką jau naujais 2017 metais, pasveikindami juos linksmu šūkiu „Su Naujais metais – su nauju fondu“. Seimas, konservatorių nelaimei ir Vilniaus krašto laimei, šį projektą ketvirtą kartą išmetė į šiukšliadėžę, bet nesu tikras, ar tai galutinai įtikino „vabzdį“. Dėmesingi skaitytojai šioje vietoje tikriausiai paklaustų autoriaus apie rinkimus, kurie sausį Lietuvoje nevyks, o projektas dėl fondo vis dėlto buvo pateiktas. Priešrinkiminės konservatorių akcijos teorija šiuo atveju lyg ir netinka. Tačiau ne visai. Taip, Lietuvoje rinkimai nevyksta, tačiau jie vyks pačioje konservatorių partijoje, o ten konkurencija dėl partijos pirmininko kėdės taip pat yra didelė. Taigi patriotiškas gestas nesukliudys.

Verta dar kartą priminti, dėl ko konservatoriai taip atkakliai Seime bando prastumti fondo Vilniaus kraštui projektą. Tikriausiai niekas netiki, kad jie tai daro Vilniaus krašto gyventojų labui, kaip tikina skleisdami propagandą. Siekiama kitko. Pirma, siekiama parodyti savo potencialiems rinkėjams (pastaruoju atveju rinkėjams partijos viduje), kad tik konservatoriai yra budrūs, kai kalbama apie tėvynės, kuriai grasina (žinoma, slapta) norintieji nelietuviškų pavardžių, gatvių pavadinimų ir kitų ypatingų teisių, likimą ir saugumą.

Antra, per valstybinį fondą, kuris sąmoningai turi apeiti demokratiškai išrinktas savivaldybes, siekiama gauti galimybę finansuoti algočius, kaip antai „garšvininkus“ ir panašius veikėjus. Tai jau išbandytas būdas. Prisimename, kas buvo finansuojamas iš analogiško, jau anksčiau veikusio, Pietryčių Lietuvos fondo. Gal paprasti Vilniaus krašto gyventojai? Gal vietiniai verslininkai? Gal studentai? Nejuokaukite. Pinigai buvo pumpuojami tik į mokyklas, kuriose mokoma valstybine kalba, kad joms netrūktų baseinų ir kitos prabangos.

Kitas dalykas tas, kad konservatoriai iki šiol negali atsigauti po paskutinių rinkimų. Dabar, pasak žiniasklaidos, partijos skyriuose tęsiasi intelektualinė diskusija apie tai, ar Tėvynės sąjunga pastaruosius rinkimus, kalbant tiesmukiškai, prakišo, ar tik jų nelaimėjo. Nuo atsakymo į šį klausimą tikriausiai priklausys jaunojo Landsbergio, kaip nesirealizavusio politiko, siekiančio perrinkimo, likimas. O konkurencija tuo tarpu auga, kadangi norą užimti pirmininko kėdę turi ir seni vilkai, ir jauni vilkiūkščiai.

Turėdami omenyje tai, kad šiandienos politikoje yra madingas žodis „kaita“, suponuojantis poreikį kažkam naujam, – senbuviams, deja, sėkmės verčiau nelinkime (juk apie A. Ažubalį, V. Stundį ar A. Kubilių pasakyti, kad tai yra kažkas naujo, tai lyg tvirtinti, kad klumpės – naujausias hitas avalynės pramonėje). Taigi dėl kėdės tikriausiai pakovos vilkiūkščiai: Landsbergis jaunesnysis, Paulius Saudargas, Agnė Bilotaitė, Žygimantas Pavilionis.

Visiems linkime sėkmės. Ir kartu pažadame atidžiai sekti Seimo kalendorių, kad nepraleistume eilinio konservatorių pasiūlymo įsteigti fondą Vilniaus kraštui. Tai bus ženklas, kad Lietuvos tikrai laukia kažkokie eiliniai rinkimai...

Tadeuš Andžejevski