Nemaniau, kad sulauksiu laikų, kai tarptautine politika bus užsiimama futbolo stadionuose, o sirgalių transparantai bus laikomi diplomatinėmis notomis. Ką gi, politika ir žiniasklaida gali nustebinti. Tai turbūt pirmas tarptautinių santykių atvejis, kai stadiono grafitis turi įtaką tarpvalstybiniams santykiams ir sukelia isteriją tarp žurnalistų, ypač Lietuvos. Nereikšmingas ir vulgarus savo išraiška stadiono užrašas staiga buvo perkeltas į tokį nepakartojamą rangą, lyg tai butų mažiausiai teroristų ataka. Kaip Lietuva ilga ir plati, taip per žiniasklaidą keistai panašiu būdu persirito aštrios lenkų-lietuvių santykių kritikos banga. O pagrindinis jos smaigalys buvo nukreiptas į Vilniaus krašto lenkus. Keistas reikalavimas atsiprašyti buvo viso to papildymas. Ar tai atsitiktinumas?
Politikoje ir diplomatijoje atsitiktinumų nėra, nes politika - tai daugiau ar mažiau visokių tarnybų provokacijų, interesų valdomas žaidimas. O kad tai buvo provokacija - neabejotina. Bepročiai pseudosirgaliai buvo tik įrankis, o jų niekšiškas šūkelis - priežastis pradėti meistriškai išaustą Lenkijos ir Lietuvos lenkų šmeižimo kampaniją. Viename politiniame lauže kažkas svajojo iškepti du kepsnius vienu metu. Neįtikėtina vienybė ir nacionalistiškai nuteiktų Lietuvos politikų ir žurnalistų komentarų, dirbtinai išpučiančių temą ir palaikančių ją viešojoje erdvėje, sutapimas parodė, kaip tai buvo surežisuotas spektaklis. Pažvelgus į šį žiniasklaidos vaidinimą, prisimenama Norvydo epigrama: „Didžiulė kariuomenė, narsūs karvedžiai, slapta policija - paslaptingi, šviesūs ir dviejų lyčių - prieš ką jie taip susitelkė?"
Prieš Lietuvos lenkus. Tai matyti plika akimi. Kam tai buvo padaryta? Kad žiniasklaidos pagalba pridengtų purviną lietuvių valdžios ir žurnalistų sąžinę, be paliovos vykstančią lenkų tautinės mažumos diskriminaciją šioje šalyje. Ir tai yra tikras tarptautinio masto skandalas. Ar kas nors matė, kad šiuolaikinėje Europos Sąjungoje, kviečiančioje gerbti kalbinę, kultūrinę ir etninę įvairovę, būtų dar kita tokia šalis, kur negalima savo pavardės rašyti originalia forma arba gimtąja kalba? Kur negalima naudoti dvikalbių informacinių lentelių, netgi ten, kur nacionalinė mažuma sudaro 80 procentų regiono gyventojų? Kur griežtai baudžiama už tautinės mažumos, kuriai priklausoma, gimtosios kalbos vartojimą? Išskyrus Lietuvą nėra jokios kitos ES šalies, kurioje viešpatautų valdiškas šovinizmas.
Tęsiasi Lietuvos pirmininkavimas ES ir kiekviena priežastis valdžiai yra gera, kad galima būtų nustelbti šią gėdingą Lietuvai tiesą. Kad Europos forume nebūtų klausimų apie Vilniaus krašto lenkų persekiojimą. Kad būtų galima pasakyti – „Tai jie mūsų nemėgsta." Poznanės incidentas, provokuojančiai ir dirbtinai išpūstas, turi išspręsti tokią užduotį. Ir tokia yra tiesa apie šį įvykį.
Liūdna, bet provokatoriai ir žurnalistai idealiai panaudojo stadiono transparantą antilenkiškai šmeižimo kampanijai bei ir taip šaltų santykių tarp valstybių pabloginimui. Svarbu, kad gudriai užmestas kabliukas nebūtų prarytas paprastų abiejų pusių žmonių, kuriems politinės provokacijos yra sunkiai įkandamos. Juk geriems kaimyniniams santykiams nieko nereikia įtikinėti. Politikai turėtų prisiminti, kad futbolo stadionas yra bloga vieta užsiminėti politika. Ir žiniasklaida neturėtų skleisti isterijos ir kurti prietarų, ji neturėtų dalyvauti specialiųjų tarnybų provokacijose, nes ji ne tam buvo sukurta.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas, EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
