Spausdinti šį puslapį

R.Pakėnienė. Šimanės pamokos Visaginui

2016-12-15, 18:22
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Roma Pakėnienė Roma Pakėnienė

Viena iš daugelio kol kas neveikiančių Japonijos atominių elektrinių – Šimanės – yra gražiame kalnų slėnyje ant Japonijos jūros kranto. Didelis lankytojų centras, kasdien priimantis šimtus, per metus – dešimtis tūkstančių žmonių. Viename jo aukštų įrengtas „vaikų darželis“ – pulkas mažylių su mamomis čia smagiai leidžia laiką, triukšmauja, žaidžia, čia pilna su AE susijusių žaislų. Jei nori, vaikai gali dalyvauti viktorinoje ir atsakę į paprastus klausimus apie atominę jėgainę, laimėti prizą.

Taip japonai augina nebe pirmą kartą, kuri žinos, kas yra atominė energetika ir kodėl ji reikalinga. Du kartus per metus AE darbuotojai ateina į kiekvienus namus pasikalbėti su gyventojais, pavasarį ir rudenį vyksta vadinamoji veikla „nuo durų iki durų“ ( door-to-door activity) . Pasibeldžiama į visas duris, esančias 20 kilometrų spinduliu. Bendruomenės atstovai gali dalyvauti visuose AE vadovų ir vietos valdžios susitikimuose, vietos taryba ir prefektūros gubernatorius sprendžia, ar leisti įjungti atominės elektrinės reaktorių. Kai kurie 2015 metais vėl pradėję veikti reaktoriai Japonijoje buvo sustabdyti būtent dėl vietos valdžios sprendimų.

Apie bet kokį incidentą, net mažiausią, iš karto informuojama vietos valdžia ir bendruomenė.

„Po Fukušimos mes labai išplėtėme bendradarbiavimą su bendruomene, mūsų priemonės apima teritoriją 30 kilometrų spinduliu vietoj 5 kilometrų anksčiau“, – Lietuvos žurnalistams sakė Šimanės AE, kurioje sumontuoti „Hitachi“ reaktoriai, generalinio direktoriaus pavaduotojas Chiaki Hasegawa.

Nepaisant jau tris dešimtmečius vykstančio dialogo su vietos bendruomenėmis, Japonijos žmonės po 2011 metų kovą cunamio sukeltos avarijos Fukušimos AE nepasitiki atomine energetika. Daugiau nei 50 proc. japonų vis dar nepritaria, kad 50 metų atomą kaip energijos šaltinį naudojanti šalis grįžtų prie branduolinės energetikos.

Japonijos atominės energetikos agentūra atlieka milžinišką darbą, tirdama radiacijos poveikį žmonėms. Jos atstovė Yuko Ikuta Lietuvos žurnalistams daug pasakojo, kokie yra radiacijos tipai, kaip ji veikia žmogų ir dėl ko labiausiai jaudinasi japonai. Pavyzdžiui, 66 proc. gyventojų labiausiai nerimauja dėl sveikatos, 37 proc. – dėl maisto, 24 proc. – dėl oro taršos. Tačiau mokslininkė pabrėžė, kad sveikatą labiau žaloja ne tiek pati radiacija (aišku, nedidelė jos dozė), kiek stresas dėl jos.

„Komunikacija tarp akcininkų, atominės jėgainės ir gyventojų – labai svarbi. Ji vyksta kasdien, kad būtų išvengta klaidų, didelių išlaidų ir panašiai. Mūsų jautrumas šioje srityje padeda mums kitaip reaguoti į nelaimes ir katastrofas“, sako Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo centro generalinis direktorius Kazuhito Koyama.

Lietuvoje, kuri jau du kartus bandė pradėti Visagino AE projektą, dialogo su visuomene apie atominę energetiką iš esmės niekada nebuvo. Ryšių su visuomene specialistai buvo pasamdyti, likus porai mėnesių iki 2011 metų spalį surengto referendumo, o aktyvesnė informacijos sklaida pradėta, likus mėnesiui iki žmonių apsisprendimo.

Tuometinė Vyriausybė bet kokią informaciją apie projekto detales slėpė iki paskutinės minutės – ji buvo paviešinta tik 2011-ųjų gegužę, kai sutarčių projektai pasiekė ministrų kabinetą. Pamenu, kaip mes, žurnalistai, tuomet nervinomės, negaudami patikimos informacijos.

Apie tai, kad Vyriausybė apie projektą žmonėms aiškina nepakankamai ir nesuprantamai, tų pačių metų vasarą kalbėjo abi aukščiausios valdžios moterys – Dalia Grybauskaitė ir Irena Degutienė jos ragino Vyriausybę pagaliau suteikti gyventojams visą informaciją apie būsimą AE, įdėti ją į valdžios tinklapius, kad žmonės gautų atsakymus į neaiškus klausimus.

Kur tuomet buvo japonai su savo ilgamete bendradarbiavimo su bendruomene patirtimi? Ką galvojo „Hitachi“, kuri taip svajojo ir tebesvajoja pastatyti atominę Visagine? Tikėtina, jie buvo nuvažiavę į šį miestą, gal net susitiko su vietiniais, tačiau, kaip pripažįsta patys japonai, arti atominės gyvenantys žmonės geriausiai supranta jos naudą – jų nereikia įtikinėti. Kalbėtis reikia su toliausiai gyvenančiais.

Kuo baigėsi referendumas dėl Visagino AE, priminti turbūt nereikia.

Japonijai, skirtingai nei Lietuvai, atominė energetika yra gyvybiškai svarbi. Iki Fukušimos ji gamino 30 proc. šaliai reikalingos energijos, ir šį rodiklį buvo tikimasi padidinti iki 50 proc. Dabar japonai kalba apie 22 proc. 2030 metais.

Kitų energijos išteklių beveik neturinti šalis priversta importuoti naftą, dujas ir anglį, o tai kartu su neveikiančių atominių jėgainių išlaikymo kaštais smarkiai padidino elektros kainas. 2013 metais, palyginti su 2010-aisiais, verslui jos išaugo 30 proc., namų ūkiams – 20 proc. 2015 metais kaina šiek tiek nukrito, tačiau vis tiek išlieka labai aukšta.

Japonijos ekonomikos, prekybos ir ūkio ministerijos Gamtinių išteklių ir energetikos agentūros vadovas Ro Takahashi sako, jog aukštos elektros kainos verčia Japonijos kompanijas kurtis Kinijoje, Vietname ar Pietų Korėjoje, kur pigesnė darbo jėga ir didesnė rinka. Jis pripažįsta, kad net ir vėl pradėjus veikti atominėms jėgainėms ir atpigus elektrai, tikėtina, šios kompanijos nebegrįš atgal.

Japonijos vyriausybė svarsto, ką daryti su didžiulių nuostolių patiriančiomis privačiomis atomines jėgaines valdančiomis bendrovėmis, kurioms dabar ji skiria milijardus jenų subsidijų. Kai kurie vyriausybės atstovai užsimena, kad svarstoma galimybė vyriausybei perimti šių įmonių kontrolę, kiti sako, kad toks scenarijus neįmanomas.

Vis dėlto norint atgaivinti branduolinę energetiką, Japonijos kompanijos priverstos daug investuoti į papildomas saugumo priemones, kurių šalies priežiūros institucijos reikalauja po Fukušimos tragedijos.

Šimanės ir Itakos jėgainėse, kurias japonai parodė Lietuvos žurnalistams, padaryta labai daug – pastatytos aukštos betoninės sienos, apsaugančios nuo cunamio bangų, reaktorių blokuose įrengtos vandens nepraleidžiančios šarvuotos durys, jų viduje milžiniški metaliniai įrangos ir statinių sutvirtintojai, pastatyti radiacijai atsparūs avarijų centrai, kuriuose savaitę be jokios išorinės paramos galėtų gyventi ir dirbti 100-300 žmonių, šalia – kita būtina įranga: mobilios gaisrinės, generatoriai ir daug kitų dalykų. Jau nekalbant apie tai, kad elektrinės pastatytos ant specialių pamatų, kurie sumažina vibracijos amplitudę per žemės drebėjimus. Itakoje jie juntami kartą per mėnesį.

Lietuvai, jei ji kada nors turės atominę, tikrai nereikės tokių įrenginių. O jei reikėtų, japonai – nesvarbu, „Hitachi“ ar kiti – tikrai juos įrengtų. Neabejoju, kad bendruomenė žinotų, kaip vyksta statyba, kas nugriuvo ar suskilo. Visi gyventojai turėtų mobilius dozimetrus, kad ištikus nelaimei, nebėgtų į labiau užterštas vietas, kaip nutiko Fukušimoje. Neabejoju, kad aplinkinės ligoninės būtų parengtos priimti ligonius, kuriuos saugiau palikti čia, o ne evakuoti, jos turėtų elektros generatorius ir kitą būtiną įrangą.

Vis dėlto labai tikiuosi, kad Lietuvos žmonėms tokių priemonių niekada neprireiks. Net jei bus pastatyta Astravo AE. Tik 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Tik 50 kilometrų nuo Vilniaus.

***
Roma Pakėnienė yra BNS verslo naujienų skyriaus vyr. redaktorė. Jos kelionę į Japoniją apmokėjo Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo centras. Komentaro turiniui tai įtakos neturi.

bns
Naujienų agentūros BNS informaciją
atgaminti visuomenės informavimo
priemonėse bei interneto tinklalapiuose
be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

Komentuoti