Premjeras restartuoja, Tracevskis torpeduoja

2016-12-16, 16:58
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Tadeuš Andžejevski Tadeuš Andžejevski

Užteko to, kad mūsų vakarų kaimynų diplomatijos vadovas Witold Waszczykowski kažkur manda-giame Briuselio salonų pokalbyje savo lietuviškajam ekvivalentui Linui Linkevičiui pasakė, kad būtent Vilniuje yra visi Lenkijos-Lietuvos santykių gerinimo raktai, – ir mieste prie Neries iškart atsirado palankus politologas, kuris pamokė naująją Lietuvos Vyriausybę, kad „Lietuva neprivalo perduoti savo suvereniteto Lenkijai“.


Viename skaitomiausių Lietuvos portalų pasirodė Roko Tracevskio straipsnis tokiu reikšmingu pavadinimu, kuris turėtų būti traktuojamas kaip įspėjimas naujajam Lietuvos premjerui Sauliui Skverneliui, nes išrinktasis Ministras Pirmininkas paskelbė, kad ketina atnaujinti santykius su Lenkija bei juos „sušildyti“. Kaip galima suprasti iš R. Tracevskio straipsnio, šis pranešimas sukėlė nerimą tam tikruose Lietuvos sluoksniuose, kurie tikriausiai baiminasi, kad naujas, politiškai nepatyręs Vyriausybės vadovas, bandydamas baigti beprasmes grumtynes dėl tautinių mažumų teisių, nepadarytų per didelių nuolaidų Varšuvos atžvilgiu.

Jau straipsnio pradžioje autorius įspėja Vyriausybę, kurioje dominuoja valstiečių partija, kad nesirūpintų dėl kažkokių anksčiau Lenkijos politikams duotų pažadų. Jis tai daro labai savitai, teigdamas, kad tai buvo tik privatūs, nieko nereiškiantys pašnekesiai. „Jei kas nors kada nors kažką ne pagal savo kompetenciją privačiai žadėjo kažkokiam lenkui, tai yra tik pažadų davėjų problema“, – arogantiškai skelbia politologas R. Tracevskis.

Nežinau, iš kur politologui kilo tokia įdomi mintis apie privačius mūsų aukščiausių politikų vizitus pas vakarų kaimynus. Gal jis per daug klausėsi Audroniaus Ažubalio, kažkada buvusio ministru J. Tumo-Vaižganto gatvėje esančiame pastate. Šis, vos tik pasijutęs ministru, iškart paskelbė, kad jis asmeniškai jokių pažadų Lenkijai neteikė, todėl nieko nedarys, o jeigu kažkas žadėjo, tai jo reikalas, – dabar tegul pats aiškinasi. Taškas.

Mes galime daryti ir kitą prielaidą. Būtent, kad R. Tracevskis įveda kažkokią naują doktriną į Lietuvos užsienio politiką, pagal kurią visi mūsų prezidentai (gal tik išskyrus D. Grybauskaitę), ministrai pirmininkai, užsienio reikalų ministrai, Seimo pirmininkai, kaip vienas Varšuvoje deklaravę, jog spręs Lietuvos lenkų tautinės mažumos problemas, tai darė tiesiogine prasme neoficialiai. Vadovaujantis R. Tracevskio doktrina, jie žadėjo tik savo vardu, todėl šie pažadai šiandien yra tik smulkmena, praėjęs etapas. „Jaunesniojo brolio“ taktika, kaip kūrybiškai plėtoja savo mąstymą politologas, buvo gera prieš mums įstojant į NATO. Šiandien laikas pasakyti: „Viskas.“ „Lenkija neturi jokio pagrindo kažką mums primesti, nes mes esame savarankiški“, – primena R. Tracevskis ir priduria, kad „matyt, mūsų atsiprašymas neaišku už ką tik provokavo lenkų agresiją, nes Lenkija nėra Europos kultūros šalis“.

Kodėl nėra? Paaiškėja, kad Vakarų Europoje kištis į kaimynų tautinių mažumų teisių klausimus nepraktikuojama, nes (kad būtų aišku) tai labai primena Hitlerio laikus, – pribloškiančia išvada baigia savo kalbą Europos tautinių mažumų klausimų ekspertas.

Pasirašančiam Milano universiteto dėstytoju politologui turėčiau tam tikrą jam nežinomą naujieną. Toje šalyje, kurioje jis dirba, po paskutinio pasaulinio karo buvo didelė įtampa tautinių mažumų teisių srityje. Šiaurės Tirolyje netgi kildavo teroristų išpuoliai, kuriuos organizavo vokiškai kalbančios mažumos atstovai, persekiojami valdžios institucijų Romoje. Galų gale, tiroliečių byla pateko į JT darbotvarkę. Jie gavo visas jiems kaip vietinei mažumai priklausančias teises (įskaitant vokiečių kalbos, kaip antros valstybinės, naudojimą), ir situacija visiškai normalizavosi.

Panašiai buvo Danijos ir Vokietijos pasienyje. Ten abiejose sienos pusėse mažumų teisių klausimą išsprendė dvišalis susitarimas – ir problema dingo. Europos kultūra, kurią mini autorius, yra ne nutylint problemą, o ją sprendžiant.

R. Tracevskio tirada, kad tik Lietuva gali spręsti dėl raidžių jos piliečių pasuose (pavardžių lietuvinimą jis traktuoja kaip prevencinę kovą su etnokultūriniais getais), – niekas kitas, kaip įlipimas į tokių jau buvusių politikų, kaip antai Landsbergis, Kubilius, Ažubalis, batus. Jų valdymo rezultatai yra žinomi. S. Skverneliui vertėtų pagalvoti apie savo batus ir savo kelius, nekartoti kitų žmonių klaidų ir ypač nepaisyti tokių politologų kaip R. Tracevskis. Jie visada pasirodo pilna burna banalybių apie suverenitetą, orumą ir nacionalinį pasididžiavimą, kai tik sužiba vilties kibirkštis nutraukti užburtą beprasmės nesantaikos ratą tarp dviejų artimų tautų.

Tadeuš Andžejevski

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24