Spausdinti šį puslapį

Skiepai, kuriais žudomi jūsų vaikai

2016-11-26, 13:47
Įvertinkite šį įrašą
(12 balsai)
Gintarė Pugačiauskaitė Gintarė Pugačiauskaitė

Daugybė susirūpinusių mamyčių, apėmus paranoiškai madai neigti vakcinacijos naudą, vengia gydymo įstaigų, tablečių, piliulių, medikų ir adatų. Trapiai mažylio sveikatai juk taip lengva pakenkti. Tačiau baiminamasi, mano manymu, visai be reikalo.

Seselė su švirkštu ligoninėje nėra pasirengusi nužudyti jūsų vaiko. Dažniausiai tai darote jūs patys.

Metai iš metų, žingsnis po žingsnio, viena frazė po kitos, kol nuodai pasklinda po visą kūną, sugriauna vaiko atsparumą blogiui, užkrečia jį depresijos, liūdesio ir nevilties ligomis.

Įskiepyti kompleksai, baimės, asmenybę griaunančios auklėjimo klaidos – štai kas gali greičiausiai pražudyti jūsų vaikus.

Paprastai viskas vyksta netgi pagal tam tikrą „skiepų kalendorių“.

1-3 metų vaikas jau vaikšto, kalba, žaidžia ir aktyviai juda. Tiesa, jam kartais pinasi kojos, norisi ragauti ir liesti keistus dalykus – tokia jo pažintis su pasauliu, tačiau jūs rėžiate „neik, neimk, pasėdėk ramiai, nugriūsi, susižeisi, neliesk šito, tai pavojinga“ – šitaip suleidžiate jam dozę baimės. Vaikas manys, kad pasaulis – nesaugi vieta, kelianti daugybę grėsmių. Rezultatas – pasyvus, abejingas, nemotyvuotas žmogus, vengiantis iššūkių, bėgantis nuo galimybių ir pasaulio siūlomų gėrybių.

3-4 metų vaikas aktyviai reiškia savo norus: jis intensyviai auga, todėl dažnai įsigeidžia valgyti, gerti ar pailsėti. Tokie mažyliai paprastai drąsiai išsako savo poreikius, tačiau jūs tuoj sakote: „palauk, dar ne laikas, juk ką tik valgei, verčiau patylėk, netrukdyk. Ką? Ištroškai? Ką gi, atsigersi vėliau, dabar aš užsiėmęs, negi negali pakentėti“ – šitaip įskiepijate vaikui savo poreikių neigimo nuodą. Rezultatas – vaikas manys, kad jis ir jo norai nesvarbūs, nemokės reikalauti to, ko nori, slopins net būtiniausius savo troškimus, pernelyg taikysis prie aplinkinių. Jis nedrįs reikalauti ir prašyti, todėl tiesiog pildys kitų norus. Jo moto – „aš nesvarbus, mano norai niekam neįdomus, aš tik visiems trukdau“.

5 metų vaikas po truputį atskleidžia savo meninius gebėjimus. Jis piešia, konstruoja kaladėles, siuva drabužėlius lėlėms, o gal netgi veržiasi į virtuvę padėti mamai kepti. Tačiau jūs jam sakote: „palauk, argi nematai, piešinys kreivas, ir kaip čia nuspalvinai saulę, ji juk ne mėlyna, o geltona“. Šitaip suleidžiate vaikui menkavertiškumo nuodą. Kad ir ką jis darytų, viskas jam atrodys netobula, neverta pastangų, jis niekad nevertins savo darbo. Toks vaikas bijos išreikšti savo talentus, slopins meninius gebėjimus ir galiausiai pasirinks visai širdžiai nemielą profesiją, dirbs daug, leisis išnaudojamas ir niekuomet nepasieks sėkmingos karjeros. Jo moto – „aš nieko nesugebu atlikti gerai, esu nevykėlis“.

6 metų vaikas veržiasi bendrauti su kitais vaikais, nori komunikuoti, tapti grupės dalimi. Ir štai jūs lydite vaiką į žaidimų aikštelę, kur laukia jo draugai, tačiau, nelaimei, jūsų mažylis nukrenta ant kieto šaligatvio, nusibrozdiną koją ir ima verkti. Jūs tuojau sakote: „ša ša, neverk, juk tai niekis, visai neskauda, tylėk, vaikai juokiasi iš tavęs“. Šitaip suleidžiate savo vaikui dvigubą pražūtingą injekciją. Pirma, jis ima nepasitikėti savo kūnu bei jo siunčiamais signalais – juk, nors jam ir skaudėjo, jūs sakėte, kai tai niekis. Toks žmogus net suaugęs nekreips dėmesio į organizmo siunčiamus signalus, sukąs dantis, kai jam skaudės, laiku neis pas gydytojus dėl galimos ligos. Antra, jūs leidžiate suprasti, kad svarbiau yra ne tai, ką pats jauti, o tai, ką mano kiti – minėtoje situacijoje, nors vaikui ir skauda, jis turėtų liautis, nes neva juokiasi šalia esantys vaikai.

7 metų vaikas pakeliui iš mokyklos parsineša sužeistą paukštelį. Jis nori jį globoti, saugoti, ir vėliau, kai sustiprės, paleisti į laisvę. Tačiau jūs sušunkate: „fe, juk jis serga daugybe ligų, mesk kuo greičiau šalin ir daugiau nebetempk namo tokių šlykštynių“. Tokiu būdu suleidžiate vaikui socialiai abejingo žmogaus injekciją – jis visiškai liausis domėtis sužeistais, nuskriaustais gyvūnais ir žmonėmis, visada įžvelgs juose esančius pavojus: bjaurėsis elgeta, prašančiu išmaldos, paspirs šalin benamį šunį.

9 metų vaikas pareina iš mokyklos su dvejetu pažymių knygelėje. „Na ir nevykėlis, – sakote jūs. – Šitaip nieko nepasieksi, užaugęs šluosi gatves. Antai kaimyno Onutė gauna vien dešimtukus, o tu? Esi blogas vaikas, dink man iš akių“. Ir vėl – galinga skiepų dozė, prisotinta klaidingų stereotipų. Toks vaikas savo sėkmę sies vien su gautais balais, vėliau – su atlyginimu ar kitais gyvenimo laimėjimais. Jis manys, kad kažko vertas yra tik tada, kai ko nors pasiekia, todėl visą gyvenimą kentės dėl žemos savivertės, saviniekos, be to, nepaliaudamas lygins save su kitais ir skęs pavydo liūne.

Jūsų vaikui jau 10 metų. Jis beveik paauglys. Jūs tuo tarpu dirbate, rūpinatės namais ir visai neturite laiko. Jūsų nuotaika svyruoja nuo laimės iki nevilties. Todėl, kai esate pavargę, savo dešimtmetį piktai apšaukiate, kartais, jei diena geresnė, apdovanojate pagyromis ir meile, bet, aišku, būna ir taip, jog visai jo nepastebite – juk jis jau gali kaip nors ir pats susitvarkyti. Tačiau nesusitvarkys. Niekada. Ir būtent romantiškų santykių srityje. Nes savo permainingu, nenuspėjamu, sunkiai prognozuojamu elgesiu jūs jam jau parodėte, kad žmonių nuotaikos dažnai keičiasi, kad neverta pasitikėti kitu, nes neaišku, ko gali iš jo sulaukti: gal netikėto atstūmimo, gal pykčio ir paniekos. Užaugęs toks vaikas manys, kad vieną dieną visai normalu bučiuoti ir myluoti savo antrąją pusę, o kitą dieną jos nekęsti. Arba galbūt, dėl baimės būti įskaudintam, išvis atsitvers abejingumo kiautu ir nesugebės mylėti, dėl to niekada nebus geras sutuoktinis, nesukurs laimingos šeimos.

Taigi, ir dar tikitės, kad po visų šių nuodingų injekcijų jūsų vaikas sėkmingai (iš)gyvens?

Gintarė Pugačiauskaitė

Komentuoti