Regis,  kai kurios švietimo įstaigos tapo ne ugdymo,  o nuolatinės kovos už savo būvį lauku. Moksleiviai nenori lankyti pamokų,  ruošti namų darbų,  o mokytojai tuo tarpu nerimauja,  kad gali netekti savo darbo vietų dėl uždaromų mokyklų. Reikia pripažinti – spaudoje eksplikuojamas lietuviškos mokyklos įvaizdis išties kraupus. Kadangi pati mokyklą baigiau prieš keturis metus,  o dabar stebiu septintoko brolio ugdymo procesą,  pastebiu,  kad švietimo srityje labai trūksta naujovių. Taip,  mokyklos aprūpintos elektroniniais ištekliais – kompiuteriais,  tačiau esminių pokyčių nėra. Susvetimėję moksleiviai dažnai nenori eiti į pamokas,  konfliktuoja tarpusavyje,  todėl pagrindiniu mokyklų prioritetu turėtų būti moksleivių emocinio intelekto lavinimas.

Kitaip sakant, jaunas žmogus turi išmokti suprasti,  užjausti, paguosti vienas kitą. Aišku,  meilės ar gerumo tiesiogiai išmokyti neįmanoma,  tačiau mokykla tikrai gali padėti jaunam žmogui suprasti save ir šalia esantį. Dabar atrodo,  kad mokiniai tapo robotiški – jie mokomi,  kur padėti kablelį,  kaip sudėti skaičius,  kokį kompiuterio klaviatūros klavišą paspausti,  kurias istorijos datas atmintinai išmokti. Tad kodėl po to dar reikėtų stebėtis,  kad mokiniai tampa neempatiški,  nejautrūs,  neatpažįsta savo ir aplinkinių jausmų?

Galiausiai manau, kad vienu pagrindinių postūmių mokyklų viešojo įvaizdžio gerinime bei vidinės darnos kūrime galėtų būti būtent Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) Seime pateiktas siūlymas moksleivius mokyti religijų pagrindų. Aišku,  dauguma mūsų spaudos tarnybų,  atstovaujančių privačius ar komercinius interesus,  išreiškia išankstinę neigiamą nuostatą dėl šio siūlymo. Tačiau nereikia pamiršti,  kad žmonių dvasingumas komerciniams subjektams nenaudingas – visi pageidauja kuo daugiau vartojančios,  bet kuo mažiau mąstančios būtybės.

Vis dėlto aš esu tikra,  kad religijų mokymas galėtų išmokyti pažinti melą ir blogį. Religijos,  susikūrę prieš daugybę metų,  turi ne tik įstabių savo atsiradimo istorijų,  tačiau apima ir kertines idėjas,  kolektyvines svajones, o kiek dar patirčių ir žmonių išgyvenimų bei išminties jose sukaupta! Religijų pagrindu susiburia milijoninės ir kartais dar didesnės bendruomenės,  telkiamasi darbams ir net žygdarbiams – religijos turėjo ir turi tiesioginę įtaką mūsų pasauliui,  realybei,  tad kaip galima jų nemokyti mokykloje?

Kiekvienoje religijoje galima rasti išminties kristalą – bent jau frazę ar sentenciją,  kuri gali įkvėpti prasmingai dienai,  o kartais tapti ir viso gyvenimo kredo. Nebūtina imti tikėti – tereikia ieškoti,  pažinti,  skaityti,  gilintis. Apskritai esu tikra,  kad žmogui nėra geresnės dvasinės paramos nei religinė literatūra. Juk daugybę metų žmonės ir kentėjo,  ir liūdėjo – religijos kūrėsi iš žmonių patirčių,   todėl,  kai norime paguodos,  ieškokime pagalbos iš tų,  kurie jautė tą patį.

Šiuolaikinis gyvenimas,  ypač jaunam moksleiviui,  yra sudėtingas. Kai kurių mokinių tėvai dirba užsienyje, toli nuo savo vaiko. Kiti,  bedarbystės šešėlio užgulti ar gaunantys menką atlygį,  nerimauja,  kad negali tinkamai pasirūpinti vaikais. Finansiniai, materialiniai reikalai labai sureikšminami,  svarbu turėti tinkamus daiktus ir gerai atrodyti. Tačiau būtent religijos,  iš kurių galime pasimokyti idėjos,  jog svarbiausia – dvasiniai turtai, patirtis ir geri darbai,  padėtų atsispirti alinančiai ir nenumaldomai vergovei daiktams bei vartojimui.

Tiesa,  pastaruoju metu dar vis tenka pastebėti,  jog spaudoje ir televizijoje intensyviai brukama idėja,  neva žmogaus gyvenimas labai laikinas,  viskas ribota,  trumpa,  todėl esą reikia stengtis kuo daugiau patirti,  kuo daugiau nusipirkti, rizikuoti, elgtis beatodairiškai,  negalvoti apie pasekmes. Todėl ir jaunimas smurtauja,  o mokyklose keroja patyčios ir auga psichologinė įtampa. Tačiau tokia vienadienio žmogaus idėja yra pražūtinga,  nes ji nesuteikia gyvenimui jokios prasmės ar misijos. Smurtaujantis,  vagiantis ar kitaip nusikalstantis jaunuolis tiesiog mano,  kad viskas gyvenime nesvarbu,  viskas laikina ir greitai baigsis,  tad kam stengtis. Tuo tarpu religijų mokymas padėtų suprasti,  kad žmogaus gyvenimas yra tęstinis,  kad galima nuolat augti,  tobulėti,  tokiu būdu gerinant savo egzistencijos kokybę,  gyvenimo pilnatvę. Daugelis religijų puoselėja amžinybės idėją – štai kodėl jos tokios svarbios. Juk ir meilei,  ir geriems darbams,  ir tobulėjimui reikia laiko,  ramybės,  susikaupimo – viso to dabar mums taip trūksta.

Gintarė Pugačiauskaitė