Tiesą sakant, reklamos kūrėjai puikiai žino, kad daugelis perka daiktą ne dėl jo reikalingumo, naudos ar efektyvumo, bet būtent dėl įvaizdžio ar tiesiog tų reikšmių, kurias prekė žymi. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad įvaizdžius mes ne tik perkame, bet ir renkame arba jais tikime.

Įvaizdis politikui yra reikalingas tam, kad padidintų jo populiarumą ir padėtų pelnyti pripažinimą. Pagrindinė problema yra ta, kad politiko įvaizdis dažnai yra klaidingas, nes jis neatspindi tikrovėje turimų savybių, bet tik imituoja jas. Žiniasklaidos pagalba kuriami dirbtiniai skandalai, įvykiai ar intrigos, kuriuose sudaromas fonas iškilti kokiam nors politikui (ar jų grupei) kaip didvyriui ar aukai. Visuomenė priversta nuolat stebėti viešą spektaklį : politikai siekia bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį, todėl nevengiama piliečių net nepagrįstai gąsdinti, bauginti ar kitaip emociškai jų veikti.

Nesunku pastebėti, kad vienas šiuo metu populiariausių politinių įvaizdžių Lietuvoje – gelbėtojo, neva pasiryžusio apginti tariamai griūvančią mūsų valstybę. Grupė politikų nuolat baugina visuomenę, kad mums gresia kažkoks nenumaldomas pavojus : lietuvybės neva nebelieka, mūsų kalba nyksta, tauta pasmerkta žlugti. Visuomenė priešinama, nuolat ieškoma kaltų, sėjamas nerimas.

Didžiausias kirtis, be abejonės, tenka silpniausiam – tautinėms mažumoms. Absurdiška tai, kad neva visažiniai politikai ar visuomenės veikėjai, skalambijantys, kad lietuvių kalbai ar tautai kilęs pavojus, nesugeba nieko, tik nuversti kaltę mažumoms. Tačiau pamirštama, kad būtent Lietuvos lenkų rinkimų akcija siekia apsaugoti dar negimusius vaikus (pateiktas Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas), pritraukti daugiau lėšų iš svečių šalių turistų ir pagerinti Lietuvos įvaizdį tarptautiniame kontekste (siūlymas sumažinti PVM turizmu besiverčiantiems subjektams), puoselėti žmonių dvasingumą nuo pat vaikystės (siūlymas įtraukti religijos ugdymą mokykloje).

Tiesą pasakius, jau gerokai įkyrėjo tautininkų ar kitų pseudogrupių, neva lietuvybės gelbėtojų, tuščias rėkavimas apie griūvančią kalbą, tautą ar šalį. Aklo pykčio kupinomis kalbomis, negatyvių emocijų kurstymu, nuolatine priešų, kaltininkų paieška bei tolerancijos griovimu tokie žmonės kuria destruktyvią gyvenamąją aplinką, iš kurios tik ir norisi bėgti.

Be abejonės, daugybei jaunų žmonių rūpi lietuvių kalba – šimtai jaunų filologų mūsų šalyje dar visai neseniai gavo bakalauro ar magistro studijų diplomus. Tačiau man, filologei, taip pat neseniai užvėrusiai universiteto duris, niekaip nesuprantama, ką ir nuo ko gelbėja visi tie apsišaukę neva kalbos ar tautos mylėtojai.

Dar daugiau - esu tikra, kad ne viena dešimtis filologių, tikrų kalbos žinovių, susikraus lagaminus ir išvyks svetur vien todėl, kad mes, tikroji nepriklausomybės laikų karta, negalime pakęsti nuolatinio engimo iš tolerancijos ir laisvės neatpažįstančių veikėjų, manipuliuojančių tautiškumo sąvoka.

Gintarė Pugačiauskaitė