Ar misteris B. Hannibalsson žino, kad dalyvaudamas (suprantu, kad mero kvietimu) Vilniaus miesto Islandijos gatvėje atidengiant papildomą lentelę su šios gatvės pavadinimu islandų kalba pažeidė Lietuvos teisę: Valstybinės kalbos įstatymą ir, tiesą sakant, LR Konstituciją? Taip pat užkliuvo valdančiajam Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kažkada visos savo gaujos vardu griaudėjusiam: „... frakcijoje sutarėme, kad jokiuose regionuose nebus dviejų kalbų, nebus jokių dvikalbių užrašų!”

Ką ten Ministrui  Pirmininkui! Prezidentei Daliai Grybauskaitei taip pat. Mūsų „Plieno Magnolija“ šiais klausimais nepripažįsta jokių kompromisų. „Lietuva yra maža šalis ir turi ginti savo kalbą ir kultūrą!“ – tokia yra oficiali jos Ekscelencijos pozicija dėl nusikaltimo su dvigubais pavadinimais. Tiesa, minėtą nepalenkiamumą prezidentė parodė kaip tik dėl papildomos terminologijos lenkų kalba. Galbūt dėl islandų kalbos yra visiškai kitaip. Neatmetu galimybės, kad nedidelė lentelė su užrašu islandų kalba nesugriaus vienos iš seniausių ir gražiausių kalbų pasaulyje. Kita vertus, prieš įstatymą negali būti lygių ir nelygių.

Ir jei kalbame apie mūsų valstybinę kalbą, tai jau ne juokai. Galų gale, pasiremkime didžiausiu ekspertu, kuriuo Lietuvoje laikomas kalbininkas Kazimieras Garšva. Šis nesiterlioja dėl tokių nusikaltimų vertinimo, bent jau vertindamas partizaninį  dvikalbių  užrašų judėjimą, kuriuo užsiima Vilniaus krašto gyventojai. Jo nuomone, kitakalbių užrašų šalia lietuviškų buvimas „pažeidžia mūsų šalies suverenitetą ir garbę“. Pas mus „viskas turi būti parašyta lietuviškai, kad kiekvienas pilietis galėtų suprasti, kas parašyta“, – griaudžia kalbininkas nežinodamas apie tai, kad savo pareiškimu šiek tiek įžeidžia bendrapiliečių inteligentiškumą. Bet tai digresija.

Tačiau faktas tas, kad šie griaudėjimai buvo nukreipti būtent prieš R. Šimašių. Neįmanoma nepastebėti, kad dėl per lengvo požiūrio į valstybinę kalbą politikas pastebimas nuolat. Tai būdamas Seimo nariu (kartu su keliais kolegomis) Seime pasisako už iniciatyvą leisti Lietuvoje registruoti bendroves, pavadinimuose turinčias nelietuviškų raidžių, tai būdamas meru anglų kalba paskelbia kai kurias viešojo transporto linijas, tai praneša, kad sostinės savivaldybė užrašinės užsienio pavadinimus naudodama uždraustas, svetimas ir „grasinančias lietuvių abėcėlei“ raidės „w, q i x“, tai lentelę su islandų kalba Vilniuje pakabina. Et, įžūlus!

O K. Garšva perspėjo: „Sukursi vieną precedentą – bus daugiau, ir lietuvių kalba atsiras dar didesnės grėsmės akivaizdoje.“ Ir prikarksėjo. Bet kokiu atveju man smalsu dėl kriminalo, vadinamo ÍSLAND STÆTI, raidos. Ar kas nors už tai sumokės (o pagal teisę kažkas turėtų)? Ar tai bus meras Remigijus Šimašius, ar buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Baldvin Hannibalsson? Ir ar įsiveldamas į šią avantiūrą islandas žino, kiek už „prabangą“ turėti dvikalbes lenteles sumokėjo Vilniaus kraštas? Tikiuosi, kad jis tai gali sau leisti. Taip!

Ar aš kada nors sulauksiu, kai kuris nors Lietuvos politikas pradės kurti precedentus, bandydamas paleisti į viešą apyvartą kalbą, kuria naudojasi  ketvirtis milijono piliečių? Abejoju.

Lucyna Schiller