Kai prezidentė, einantis pareigas ir buvęs premjerai bei daugelis kitų tiek mažesnio, tiek ir didesnio rango politikų sujungė balsus vieningame ir pasipiktinusiame chore: „Nedelsiant atstatydinti“, – visuomenė taip ryžtingai ministrės galvos nereikalauja. Netikėtas prisipažinimas, o tiksliau netikėta R. Šalaševičiūtės klaida piliečių buvo priimta labai tolerantiškai. Daugelyje forumų ir apklausų ministrės „mea culpa“ dominuoja racionalus biblinis požiūris: „Tegul pirmas sviedžia į mane akmenį tas, kas gydytojams nėra davę vokelio.“

Šiuo atveju manyje vyrauja mišrūs jausmai. Kai prieš keletą metų sunkios mano artimiausio asmens ligos akivaizdoje aš pati buvau susidūrusi su beširdės, bjaurios ir nerangios gimtosios sveikatos   priežiūros sistemos trūkumais, buvau pasiruošusi ne tik duoti vokelius. Jei būčiau žinojusi, kad tai padės sugriauti abejingumo sieną, duos rezultatų, pagaliau paskirtas gydymas kažkiek palengvins, keliose klinikose būčiau padegusi registratūras, susprogdinusi vieno ar kito gydytojo kabinetą, o keliems abejingiems, nejautriems šundaktariams baltais chalatais būčiau prikišusi prie smilkinio pistoletą.

Sutinku su moralistais, trimituojančiais, kad turime minias nuostabių ir nesavanaudiškų gydytojų. Turime, bet jūs pabandykite iki jų prasimušti. Todėl gyvendama Lietuvoje, nepaisant solidžiai mokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip ilgai, kaip tik galėjau, plačiu lanku aplenkdavau viešąsias visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas.

Deja, tai veikia tik tol, kol nesusiduriame su liga, kurios atžvilgiu privati medicina pasirodo, švelniai tariant, per trumpa. O jei pacientas yra vyresnio amžiaus – tai jau tikra drama! Skundų ir simptomų daktarai nepaiso („tokio amžiaus žmogui jau taip turi būti“), atsisako skirti būtinus tyrimus („ar žinote, kiek kainuoja tomografija ir magnetinis  rezonansas?“). Vienu žodžiu, žmogus per kančias ir pažeminimą nueina iki pusiaukelės anksčiau nei iki Viešpaties namų – tai pas mus  norma. Kai šeima užsispiria ir pacientas iki diagnozės nustatymo atkeliauja anksčiau, nei iki Viešpaties namų, paaiškėja, kad niekas nenori gydyti šios ligos. „Na, taip, vėžys“, – kerta baisūs žodžiai, kurie vis dėlto neturi būti nuosprendis, bet juo tampa, kai niekas nesijaučia atsakingas už  kompleksinį gydymą, net jei tai paliatyvus gydymas.

Užuot taikius konkretų veiksmų planą, girdime murmėjimą, jog šioje situacijoje galima būtų „šį bei tą“, „čia ir ten“, „pas šį ir aną“. Be to, čia ir ten, kad pas šį bei tą panaudotų šį bei aną, sunkiai sergantis ir mirtinai bijantis pacientas turi prasibrauti pats. Kai nėra palaikymo, pasiduoda. Kai artimieji (taip buvo mano šeimoje) rodo pamišėlišką ryžtą, pagaliau pasiekia tinkamą gydytoją... Ar aš pasakiau „pagaliau“? Na, taip. Atsirado angelas gydytojo chalatu, kuris padarė tai, ką galėjo, bet juk parašiau „pagaliau“. Per vėlu.

Todėl ministrės prisipažinimas man visai nekelia pasipiktinimo, o viešai pateikta savikritika nėra įtikinama. Rodos, šiandien to vokelio ministrė negarbingai gėdijasi. Ak, jei kalba eitų ne apie artimo man pagyvenusio asmens ligą... Tuščios kalbos!

Jei mes neturėtume gėdingos sveikatos priežiūros sistemos, vokų problema išnyktų savaime. Taigi reali ministrės gėdos priežastis gali būti tik tai, kad būdama ministerijos vadovė nieko nepadarė arba padarė per mažai, kad pagerintų sveikatos priežiūros sistemos funkcionavimą. O gal metų metus būdama vokiečių Krankenkasse klientė, aš kažką pražiopsojau savo gimtinėje? Aukščiau aprašytu būdu su mūsų sveikatos priežiūros trūkumais kovojau prieš ketverius metus. Gal per šį laiką joje buvo užfiksuota kažkokių stebuklų, neregėtų dalykų, žmogiškesnių veidų?

Lucyna Schiller