Teismas netenkino antstolio prašymo, tačiau ši byla toli gražu tuo nesibaigia. Po trijų bylinėjimosi metų jokie pokyčiai neįvyko. Valstybės institucijų atstovai taip ir nesuprato, kad tai, ką jie laiko teisės aktu vykdymu, iš tikrųjų yra neteisėta kova su savo šalies kitos tautybės gyventojais.

Trumpam pamirškime visas su šiuo klausimu susijusias emocijas ir pasižiūrėkime į valdančiųjų poziciją. Po laimėtų rinkimų grįžę į valdžią socialdemokratai nuo pat pradžių paskelbė sieksiantys santykių pagerinimo su artimiausiais kaimynais, kurie, konservatoriams valdant, buvo, švelniai tariant, labai pašliję. Visų pirma su Lenkija. Aukščiausiojo rango pareigūnų vizitų į Varšuvą ilgai laukti neteko. Ten vyko ir premjeras, ir ministrai. A. Butkevičius ir L. Linkevičius tikino Varšuvoje, kad lenkų tautinę mažumą kamuojančios problemos netrukus bus išspręstos, kad bus priimti nauji įstatymai dėl pavardžių rašybos, vietovių ir kitų užrašų teikimo dviem kalbomis, tautinių mažumų įstatymo ir t.t. „Jau netrukus, tuoj pat, šiuos klausimus sprendžia nauja komisija, klausimai sprendžiami, po kelių savaičių, mėnesių....". Pažadai buvo žarstomi į kairę ir į dešinę.

Kaip matome, pažadai pažadais, o gyvenimas toliau teka sena vaga. Gyvenime tai atrodo taip: tuo metu, kai, viešint pas kaimynus, garsiai kalbama apie tariamą nurodytų įstatymų rengimą, teismas priima sprendimą ir pjudo antstoliais. Tos pačios pažadus žarstančios vyriausybės atstovo prašymu. Trūksta žodžių....

90-ųjų pradžioje, nepriklausomybės atgavimo ir tautinės tapatybės atgimimo laikotarpiu, konfliktai tarp lietuvių ir lenkų labai skyrėsi nuo šiandien vykdomo veidmainiško žaidimo. Anuomet tikėjome, kad visuotinė euforija ir ją lydintis „šalutinis poveikis", t.y. neigiamas nusistatymas prieš lenkus, tėra laikini. Esame ES ir NATO nariai, ratifikavome ne vieną svarbų tarptautinio masto dokumentą. Atrodytų, kad nacionalizmas bus pamirštas, bet, deja, ne.

Po 23 metų vis tie patys politikai-persirengėliai ir toliau lieka apimti antilenkiškos nuotaikos, naudoja tuos pačius veidmainiškus triukus: pučia miglą į akis tam, kad galėtų tęsti savo pradėtus darbus. Lietuvos politinis elitas nėra pakankamai drąsus, kad galėtų išsivaduoti iš šešėlinės valdžios gaujos, vedančios Lietuvą į nacionalizmo aklavietę, įtakos.

Teismo priimtą nutartį sunku netgi daline pavadinti – ją priėmus delsiama priimti vienintelį ir teisingą sprendimą: baigti bylą kartą ir visiems laikams. Juk plika akimi matome delsimo tikslą: artėjantis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai. Nedera perimti vieningos Europos vairą, kai savo šalyje nepaisoma tautinių mažumų teisių ir netgi verčiama jas nusižengti įstatymams. Autoriams „pavyko" pasiekti priešingą tikslą: vėl susikompromituoti tarptautinėje arenoje ir pasauliui parodyti savo pseudo-europietišką veidą.

Žaviuosi asmenų, jau trejus metus varginamų teisėsaugos institucijų, elgsena. Direktorė L. Kotlovska, nepaisydama baudų ir finansinių nuostolių, nepasidavė. Apkrauta darbo reikalais, ne vieną kartą buvo priversta dalyvauti teismo posėdžiuose, nors šį laiką galėjo skirti rajono žmonėms ir jų reikalams. Dėl tokio ryžto ir didelio žmonių palaikymo ir šį sykį bandymas įbauginti lenkų tautinę mažumą nuėjo perniek. Taip turėtų būti ir toliau – iki bus atsisakyta demokratijai prieštaraujančių sprendimų.

Česlava Pačkovska