Neseniai viename iš laikraščių buvo išspausdintas ilgas Juozaičio straipsnis „Baltoslavija ar Baltoskandija?", kuriame filosofas negailestingai apnuogina imperialistinę ir veidmainišką Varšuvos politiką, nukreiptą prieš rytinius kaimynus. Išnyra niurus Lenkijos paveikslas, kuri tik ir laukia progos susigrąžinti buvusias teritorijas.

Ir kaip tokio atviro Lenkijos žaidimo nepastebi Latvija – šiaurine Lietuvos kaimyne piktinasi Juozaitis ir netgi išdavike ją vadina. Juk tik išdavikas galėjo apdovanoti Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radosławą Sikorskį aukštu valstybiniu apdovanojimu „Trys žvaigždės". Skandalas! Juk Sikorski Lietuvą šmeižia ir demonstratyviai čia neatvažiuoja – niršta filosofas ir skelbia pirmą išvadą. Lenkija grįžta į prieškario politikos vagą, vadinasi, vėl bandys kalti pleištą tarp Lietuvos ir Latvijos. Ir jai tai lengvai pavyks padaryti, juk latviai taip mažai draugų teturi, tad turi meilintis Varšuvai – lieja apmaudą autorius ir tuo pačiu priekaištauja kaimynei, kad „dėl mūsų du dešimtmečius galvą suka: draugai mums lietuviai ar ne?".

„Kortas ant Kaliningrado stalo jau išsitraukę lenkai" - tęsia Juozaitis Lenkijos klastingų poelgių sąrašą ir beria pavyzdžius. Lenkija atvėrė sienas Kaliningradui, verslą su juo daro, įtaką ten stiprina, Baltoslaviją kuria, Lietuvą iš šio regiono bando išstumti. Ir kaip to nepavadinsi agresija? Argi tokiu būdu ji nesityčioja iš Mažosios Lietuvos?

Tuo Lenkijos imperialistinė politika nesibaigia. Baltarusija yra kitas Varšuvos tikslas - praneša filosofas. Ji Aleksandro Lukašenkos valdžiai jau ruošianti „kontrabandinius sprogmenis", kurie vargšams baltarusiams yra „lenkiškas žodis" - aimanuoja Juozaitis ir klausia, ar tai nėra atvira agresija? Ir toliau skundžiasi dėl nelaimėlių baltarusių likimo, kuriems netrukus bus dar blogiau. Nes kitą dieną po Lukašenkos pasitraukimo lenkai trimituos apie savo nuopelnus šalinant paskutinį Europos diktatorių ir pareikalaus lenkų kalbos įvedimo pusėje Baltarusijos mokyklų. Na... Toliau necituosiu.

Žodžiu, vienintelis išsigelbėjimas Lietuvai – tai Baltoskandija, kur kuo greičiau reikia sukti vairą, jei norime pasprukti nuo Lenkijos - skubina lietuvių Mozė. Jo keistus argumentus būtų galima laikyti filosofo – atsiskyrėlio, besiblaškančio tarp vieno kraštutinumo ir kito, ekstravagancija, kuris „juokina, klaidina, gąsdina". Problema ta, kad Lietuvoje daugelis mąsto panašiai. Konservatorių dauguma žviegia iš džiaugsmo skaitydama tokius straipsnius...

Tadeuš Andžejevski