Nerimas dėl demokratijos Lenkijoje tuo pačiu metu apėmė net keletą mūsų politikų. Benediktas Juodka ir Petras Auštrevičius kaimyninės Lenkijos demokratijos būkle susirūpino ne juokais, Gedimino Kirkilo ir Landsbergio jaunesniojo (tai yra Gabrieliaus) nerimo mastas kiek mažesnis, tačiau tai nekeičia fakto, kad jie Lenkijos kolegas taip pat maloniai ragina pasitaisyti.
„Ką daro vienoje rankoje sutelkta valdžia – kelia tam tikrą nerimą“, – neseniai pasakė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas B. Juodka ir pridūrė, kad Lietuva yra ypač suinteresuota, jog kaimyninėje valstybėje nebebūtų „demokratijos pažeidimų“. Tuo tarpu europarlamentarą P. Auštrevičių, jo paties žodžiais tariant, „kuo toliau – tuo didesnis nerimas apima“. Visų pirma, šis susirūpinimas susijęs su „teisės viršenybės“ principu – patikslina Lietuvos liberalas, pasitaikius progai išbardamas kaimyną už tai, kad „elgiasi neeuropietiškai“.
Prisipažinsiu, perskaičius apie aukščiau labai glaustai pateiktą susirūpinimą, mane apėmė labai neentuziastingi jausmai. Vienu metu net pamaniau, kad geriau jau kiltų globalus klimato atšalimas vietoj atšilimo, nei Lietuva mokytų Lenkiją demokratijos.
Šalis, kur paviršutiniškumas ir, daugeliu atvejų, demokratijos selektyvumas rėžia akį net aklam, nerimauja dėl demokratijos būklės valstybėje, kurios dėka prieš kelis dešimtmečius visas mūsų regionas prasimušė į laisvę ir demokratiją. Ar tai nėra groteskas? Tikriausiai net daugiau. Nerenkant žodžių, atrodo taip, lyg gatvės žulikas principų ir geros elgsenos manierų mokytų anglų džentelmeną.
Neketinu šiuo klausimu kažkam kažką įrodinėti, tik pasakysiu, kad Lenkijos viešojo gyvenimo demokratijos standartai, pilietinės visuomenės būklė, Lenkijos politinių partijų savitarpio kontrolė parlamente yra daug platesni nei pas mus. Ten pakanka, kad viešoje sferoje pasirodytų tik aferos nuojauta, kurioje potencialiai net nebūtinai dalyvautų kuri nors politinė partija ar jos užnugaris, opozicija iškart pradeda šį klausimą gvildenti iš esmės, dažnai steigdama parlamentines tyrimo komisijas. Mūsų kaimynai laikosi standarto, kad net dėl santykinai nereikšmingų nusižengimų (pavyzdžiui, jei politikas neįrašo brangaus laikrodžio į turto deklaraciją ar neteisingai atsiskaito už tarnybinių kelionių pinigus) pažeidėjas pašalinamas iš politikų gretų. Tikriausiai jei pas mus partijos naudotų panašius apribojimas savo narių atžvilgiu, tai tik kiltų juokai.
Galų gale, kas tie brangūs laikrodžiai. Tiesą sakant, mūsų valstybėje yra įprasta nušluoti partijas, iškapstančias net tokias aferas, kurios siekia milijardus. Taip buvo prieš keletą metų, kai Valstybės kontrolės šefas Žydrūnas Plytnikas neapgalvotai drąsiai paviešino galimą skandalą dėl verslo atstovų finansuojamų politinių partijų. Iš to, ką iškasė Ž. Plytnikas, išeidavo, kad įmonės, kurios rinkimuose finansavo liberalus, vėliau iš valdančiųjų liberalų gavo viešųjų pirkimų už daugiau nei 2 mlrd. litų. Be to, dėl keisto atsitiktinumo pirkimuose, kaip atskleidė valstybės kontrolės šefas, beveik visada neregėta sėkmė lydėjo būtent tas įmones, kurios anksčiau prieš rinkimus litais „pamalonino“ politikus. Ir kuo baigėsi skandalas? Niekuo. Pardon, ne visai taip. Ž. Plytniką pašalino nuo pareigų, o galimas korupcijos skandalas nudvėsė prieš jam pasiekiant prokurorus, nes mūsų valstybė yra padori, gerbianti įstatymus ir demokratiška. Net belgas prisikvatotų...
Dabar apie P. Auštrevičiaus nerimą, jog Lenkijoje tariamai nesilaikoma valdžios institucijų kontrolės principo. Politikas kalba apie teisėjų rinkimą į Konstitucinį Teismą, dėl ko pastaruoju metu Varšuvoje kilo aštrus ginčas tarp valdančiųjų ir opozicijos. Aš nesigilinsiu į detales, nes tai jų – Lenkijos piliečių – vidaus reikalas, tačiau jei pažvelgtume į dalyko esmę, atrodytų, jog didesnis pliuralizmas KT teisėjų sudėtyje (iki šiol 14 iš 15 KT narių buvo deleguota iš vienos politinės optacijos) tik skatins demokratiją, o ne atvirkščiai. Tai pirmas dalykas. Antra, manau, kad valstybės, beveik nuo nepriklausomybės pradžios garsėjančios tuo, kad jos teisminė valdžia paprastai visuomenės paniekinamai apibrėžiama kaip „kišeninė“, atstovai, mokydami kitus turėtų parodyti daugiau santūrumo ir nuosaikumo. Pirmiausia patys baikime generalinių prokurorų rinkimo tradiciją, kurios pagrindinis privalumas yra gebėjimas tobulai „kabėti“ ant Daukanto rūmų patarėjų telefono (24 valandas per parą), o tik po to rūpinkimės kitų tautų Konstitucinio Teismo nepriklausomumu.
Tačiau jei prieš kitus norėtume pasigirti savo Konstituciniu Teismu ir jo apolitiškumu, tikriausiai ir tai blogai mums pavyktų. Tiesiog reikia prisiminti visoje šalyje pagarsėjusias mūsų aukščiausios teisminės institucijos teisėjų kovas dėl nelietuvių piliečių kilmės raidžių pasuose. Kiek išmintingi vyrai su togomis betyrė šį klausimą, jiems niekada nepavyko išsiaiškinti net vaikiškai paprasto dalyko, kad pavardės nėra nei valstybės nuosavybė, nei juo labiau lietuvių kalbos (ar bet kurios kitos pasaulyje) sudėtinė dalis, bet yra konkretaus asmens asmeninė nuosavybė. Todėl originali jų rašyba negali sumenkinti konstitucinio valstybinės kalbos statuso, nors tai kiekvieną kartą užsispyrę kaip mulai skelbdavo Konstitucinio Teismo teisėjai, o jų „apolitiškas“ verdiktas kažkaip visada keistai derėjo kartu su mūsų valdančiųjų politinės pozicijos nuomone.
Be to, politinis Lietuvos elitas pastaruoju metu parodė savo klasę, kai kalbama apie požiūrį į teisinę valstybę ir pagarbą „teisės viršenybei“, dėl kurių egzistavimo kaimyninėje Lenkijoje dažnai negali užmigti P. Auštrevičius. Pas mus Rolandas Paksas po ilgų kovų teismuose, kurių tikslas buvo sudaryti jam sąlygas grįžti į aktyvius rinkimus, pasiekė savo. Strasbūro teismas paskelbė galutinį ir neginčytiną sprendimą: „leisti protingu laikotarpiu“. Ką į tai Lietuvos Seimas? Dauguma balsų čiaudėjo ant „teisės viršenybės“ iš aukšto kalno ir R. Paksą paliko politinėje tremtyje. Kodėl negirdžiu P. Auštrevičiaus nerimo dėl demokratijos taisyklių nevykdymo šioje šviežioje Lietuvai byloje, aš tikrai nežinau.
Gal nėra laiko susirūpinti Lietuva, kai rūpinamasi Lenkija? Bet kai aš girdžiu, kaip politikai susirūpinimą dėl „klestinčios demokratijos“ ir „teisinės valstybės“ adresuoja šaliai, kurioje, jų nuomone, demokratija nuvyto, negaliu net juoktis. Nes plyšta mano lūpa...
Tadeuš Andžejevski
