Vladislovo Sirokomlės muziejus Bareikiškėse, paprastai vadinamas literatūros muziejumi, kuriame dirba mūsų pašnekovas, be švietimo ir kultūros funkcijų dar atlieka ir Vilniaus krašto jaunų poetų skatinimo misiją, išleidžiant jų kūrybą. Neseniai muziejus išleido 15-os jaunų Vilniaus krašto lenkų poetų antologiją „W zakolu Wilii” (liet. „Neries vingyje“) (2016). Kiekvienais metais muziejus leidžia vieną-dvi tokias knygas. Tai labai vertinga pagalba, skatinant ir populiarinant Vilniaus krašto talentus, mūsų poeziją ir prozą.
„Literatūros muziejai veikia visame pasaulyje, kiekvienoje civilizuotoje šalyje. Jie galbūt nėra tokie populiarūs kaip ginklų ar etnografiniai muziejai, tačiau įveda žiūrovą, klausytoją į nuostabų rašytojų realijų ar poetų pasaulį.
Jaunus žmones, kurie atvažiuoja į Vladislovo Sirokomlės muziejų Bareikiškėse, pradeda veikti šio dvaro atmosfera, tos epochos atmosfera. Šie apsilankymai yra keletą šimtą kartų vertingesni nei „sausi“ pasakojimai pamokoje apie Vladislovą Sirokomlę, nes ten veikia visi jutimo organai – ir rega, ir klausa, ir jausmai. Čia net gėlės kvepia kitaip, – sako J. Šostakovski. – Be to, muziejus yra poetų susitikimų centras, jis pakeičia populiarias prieškario Vilniaus literatūros kavines. Mūsų „Literatūros kavinės“ (muziejaus organizuojamos 5-6 kartus per metus) suburia po kelis dešimtis žmonių, čia kūrėjai skaito savo eiles, keičiasi patirtimi, kontaktais, susiranda naujų pažįstamų, kuria naują poezijos kokybę, čia jie gauna intelektinės energijos krūvį. Taip pat čia pristatome naujus kurinius, išleistų muziejaus“, – pasakoja Juzef Šostakovski.
Europietiška kokybė
„Jau turime tarptautinio lygmens jaunų Lietuvos lenkų autorių. Prašau – lapkričio 23 d. Literatūros namuose Varšuvoje buvo įteiktos Witold Hulewicz vardo premijos. Šis garbės apdovanojimas buvo įsteigtas 1995 metais 100-ųjų poeto gimimo metinių proga. Jį kasmet skiria W. Hulewicz susivienijimo kapitula tokiose srityse kaip poezija, proza, socialinė veikla, radijo kūryba.
Jaunųjų kūrėjų kategorijoje kapitula pažymėjo Vilniaus poeto Danieliaus Kraičinskio įdirbį. Jis yra debiutinio poezijos rinkinio „Posłuchać krzyku ryb” (liet. „Paklausyti žuvų šauksmo“), išleisto 2015 m. autorius. Apdovanojimo globėjo portretą D. Kraičinskiui įteikė Witoldo Hulewiczo asociacijos prezidentas, rašytojas, žurnalistas ir leidėjas Romuald Karaś. Patį apdovanojimą skyrė fondas „Pomoc Polakom na Wschodzie“.
Minėtą apdovanojimą prieš tai literatūros srityje gavo kiti Lietuvos lenkų autoriai: Romuald Miečkovski, Wojciech Piotrovič, Henryk Mažul, Juzef Šostakovski, Alicija Rybalko. Taip pat Apolonija Skakovska - už kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos atminties stiprinimą.
Geras eilėraštis
„Kuo skiriasi geras eilėraštis nuo blogo? Ir kuo Vilniaus krašto poezija skiriasi nuo Lenkijos poezijos? – klausia J. Šostakovski. – Pirmiausia jautrumu, kurio taip ryškiai išreikšto Lenkijos poezijoje nėra. Gal tai siekia dar Adomo Mickevičiaus laikus, nes mūsiškiai yra labiau prisirišę prie šios žemės. Bet atsiminkime, ką apie Vilniaus poeziją kalbėjo didis Č. Milošas – „Jų jėga virpėjime“, nes poezija be jausmo yra ne poezija, tai tik forma.
Be to, poezija atlieka „terapines“ funkcijas – eilėraštis auklėja žmogiškąjį jautrumą, kūrybiškumą. Kodėl polonistai dažnai sako (Juzef Šostakovski yra senosios lenkų literatūros dėstytojas Vilniaus edukologijos universitete – autoriaus pastaba ), kad nesupranta literatūros! O aš klausiu – kam jus tada čia atėjote? Jūs turite suprasti literatūrą, jeigu norite dirbti mokytojo darbą“! – pasakoja Vilniaus poetas.
Kokia yra dabar situacija su Vilniaus krašto poezija?
Labai gera! (J. Šostakovskio akys laimingai sužiba). Mes turime jaunų, talentingų kūrėjų: jau minėtas Daniel Kraičinski, Tomas Tamošiūnas – labai talentingas jaunas kūrėjas Danelius Rogoža. Tai lobis mūsų šalyje. Jie yra protingi, išsilavinę, kūrybingi jauni žmonės. Jie apsiskaitę, be gimtosios lenkų kalbos gerai žino lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Jie atsiras bet kokioje aplinkoje, kiekvienoje šalyje bus geri piliečiai. Ir kiekviena valstybė iš tokių piliečių turės tik naudą. Reikėtų džiaugtis, kad rašo, kad kuria, kad jie gyvena pas mus, Lietuvoje.
Apie ką rašo jauni žmonės?
Žinoma, pirmiausiai rašo apie meilę. Šis jausmas amžinas. Bet ką aš matau šiandienos poezijos jaunime – asmeninės lyrikos elemento perpynimą su socialinio turinio eilėmis. Jauni žmonės supranta žvelgiančias į mus grėsmes.
Šiandien, kai aplink yra tiek daug neapykantos, tiek daug pasaulyje yra sukauptų ginklų... Šiandien nelaimė atsitiko žmonėms, kurie yra apie kelis šimtus kilometrų nuo mūsų, bet rytoj...? Ar mūsų tas pats nelaukia? Jei būsi abejingas kito skausmui, nejautrus artimo tragedijai, tuomet nelaimė ateis ir pas tave. Ir apie tai jauni žmonės rašo. Rekomenduoju Danieliaus Rogožos eilėraščius. Jauno poeto, bet jo lyriniai eilėraščiai, juose esančios refleksijos apie pasaulį yra neįtikėtinai gilios...
Iš kur „atsiranda“ mūsų danguje jauni poetai?
Tai, be abejo, talentai. Šie jauni žmonės tai turi genuose. Tačiau tai jie paveldėjo iš tėvų. Kadangi poeto negalima išmokyti, – sako patyręs Vilniaus poetas Juzef Šostakovski. Jis mato didžiulį artimų žmonių vaidmenį, kad suteiktų drąsos pradedantiesiems talentams, kad puoselėtų šią Dievo dovaną. – Reikia jais pasirūpinti, ir pasirūpinti jais visų pirma turi mokytojas. Pasirūpinti, ką nors pasakyti, nurodyti kalbos klaidas: nes grafomanai yra aktyvus ir begėdiški, o talentingas žmogus – drovus, nes literatūra tai „vienas didelis drovumas, vienas didelis jautrumas“. Jautrų žmogų yra labai lengva palaužti.
Šiandien jauni Vilniaus krašto kūrėjai, pasak J. Šostakovskio , supranta, kas tai yra literatūros kūrinys, kas yra eilėraštis. O tai kūrybos pagrindas. Kame yra eilėraščio galia? Tame, kad eilėraštis nesunaikinamas. Žmonės miršta, o eilėraščiai – ne. Eilėraštis yra amžinas. Iki pasaulio pabaigos. Kartos miršta, o Adomo Mickevičiaus „Świteź“ išliks iki paskutinio skaitytojo.
Šiandien Vilniaus krašte yra daug literatūriškai talentingo jaunimo. Tačiau turime nepamiršti, kad literatūros kūryba yra procesas. Tam yra būtinas literatūros aplinkos buvimas. Poetams yra labai svarbi literatūros aplinka. Dirbtinai sukurti jos negalima, turi išeiti seni modeliai. O seni modeliai kartais išeina labai skausmingai ir pavydžiai...
Kita problema, pasak Juzefo Šostakovskio, yra literatūros kritikų sluoksnio nebuvimas. – Aš jus patikinu, kuomet Vilniaus krašte išaugs literatuos kritikų sluoksnis, tuomet mažai arba nieko neverta literatūra nustos egzistuoti. Tokiais literatūros žinovais, pašnekovo manymu, galėtų būti žurnalistai, lenkų kalbos mokytojai, bibliotekininkai.
Senoji karta išeis pati (Duok jiems Dieve ilgus metus sveikatos), mes dėl to nieko negalime padaryti. Bet labai džiugina, kad į jų vieta yra kam ateiti. Miroslava Bartoševič, Dariuš Koplevski, Daniel Kraičinski, Agnieška Mackojć, Mažena Mackojć, Dominika Ulicka, Mažena Palevič, Katažina Piečuro-Mažeikienė – tai yra tie, kurių dėka lenkų poezija Vilniaus krašte gyvuos ir vystysis.
Juzef Šostakovski
Literatūros istorikas, žurnalistas, humanistinių mokslų daktaras.
Gimė 1953 liepos 1-ą Lubieliškėse, Lietuvoje, Vilniaus rajone; literatūros istorikas, bibliologijos srities humanitarinių mokslų daktaras, trijų poezijos rinkinių autorius.
1976 metais baigė studijas Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Edukologijos universitetas) Lenkų filologijos fakultete ir lenkų kalbos ir literatūros ir istorijos mokytojo diplomą. Daugelį metų dirbo žurnalistu Vilniaus lenkų spaudoje. 1998-1999 metais ėjo Vilniaus mokytojų tobulinimo instituto metodininko , prižiūrinčio lenkų kalbos ir literatūros mokymą Lietuvoje. 2000 m. Varšuvos universitete apginė disertaciją „Spauda lenkų kalba Lietuvoje nuo 1939 metų rugsėjo iki 1964 m. Jis paskelbė daugelį mokslinių publikacijų, kaip antai Vilniaus spauda 1939 rugsėjį ("Collectanea Theologica" 1998, Nr.1), Lenkų kultūra Lietuvoje po 1990 metų, problematikos apžvalga. (žiūrėk Lenkų atgimimas Rytuose, Siedlce, 1999 m.), Lietuvos lenkų katalikų leidiniai po 1939 m. rugsėjo 17-os (žiūrėk Mokslo ir gyvenimo kokybė, 1998), Lenkų spauda už rytinės Lenkijos sienos: istorija, dabartis ir perspektyvos ( lenkai ir Polonija prie naujojo tūkstantmečio slenksčio, Varšuva-Pultuskas - Krokuva-Čenstakava, 2001), Pokario leidyba lenkų pasipriešinimo Vilniaus krašte 1944 - 1951 metais (žiūrėk – Iš Lenkijos spaudos istorijos užsienyje Gorzów Wielkopolski, 2002) Vilniaus spaudos ir jos kūrėjų likimo fragmentas 1939-1940 m. (žiūrėk - Studentų mokslinis judėjimas - XXI amžiaus iššūkiai, Siedlce, 2002).
„Projektas yra bendrai finansuojamas iš Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos lėšų, skirtų už Lenkijos ribų gyvenantiems lenkams“
