Jiems taip pat kiekvieną budėjimą tenka ne tik gesinti gaisrus, dirbti autoavarijų vietose, bet ir atlikti daugelį kitų gelbėjimo darbų. Vyrai neslepia, jog važiuodami į įvykio vietą niekada nežino, kas jų gali laukti...
Paprašyti papasakoti apie sudėtingiausius ir įdomiausius gelbėjimo darbus, ugniagesiai gelbėtojai iš pradžių nedrąsiai, o paskui jau vienas kitą papildydami prisiminė įvairiausius atvejus. 25-erius metus tarnybai atidavęs pamainos vadas Vaidotas Paulauskas teigė, jog vienas sudėtingesnių įvykių nutiko šių metų rugpjūtį, kai Kalvarijų gatvėje, daugiabučio namo bute, gyventojas, atsinešęs dujų balioną, atsuko dujas ir grasino susisprogdinti: „Tai, kas vyksta tame bute, sužinojome tik važiuodami į vietą. Nuvykus mus pasitiko policijos pareigūnai. Laiptinėje jautėsi dujų kvapas, bute užsirakinęs žmogus grasino susisprogdinti, tad į butą mes negalėjome laužtis. Gelbėjimo darbams vadovavo policija. Mes evakavome gyventojus, o policijos mobili kuopa rengėsi šturmui. Apie 15 pareigūnų ketino šturmuoti duris ir langus. Mūsų užduotis buvo pasiruošti blogiausiam atvejui – jeigu įvyks sprogimas, gesinti gaisrą ir atlikti gelbėjimo darbus. Kol policininkai pro šiek tiek pravertą langą bendravo su bute užsirakinusiu vyriškiu, mūsų ugniagesiai gelbėtojai Martynas Baniulis ir Rimvydas Negru užėjo į kaimyninį butą ir kad jų nepastebėtų susisprogdinti ketinęs vyras, išlipo per kaimynų buto langą ir su vandens žarnomis prišliaužė prie grasintojo lango. Tuo metu vyko derybos, policininkai paprašė atidaryti langą plačiau, nes, atseit, negirdi, ką jis sako. Ir žmogus atidarė langą.“
Gelbėtojai to ir laukė. Ugniagesiai M. Baniulis ir R. Negru nukreipė gaisrinį švirkštą į grasinusįjį susisprogdinti vyrą ir parbloškė jį ant žemės, o tada policininkai nesunkiai išlaužė medines duris ir pateko į vidų. Pasak ugniagesių, svarbiausia buvo, kad žmogus ir jo turimi degtukai sušlaptų, kad jis negalėtų uždegti dujų ir neįvyktų sprogimas, nes jei savo grasinimus žmogus būtų įvykdęs, visa laiptinė galėjo išlėkti į orą.
Ugniagesiai sako, jog baimės, šliaužiodami apie potencialaus sprogdintojo langus, nejautė. „Teko laukti, kol policija derėjosi su tuo žmogumi, bet viskas pavyko. Tuo metu apie pavojų negalvojome, – sakė M. Baniulis, ugniagesiu gelbėtoju dirbantis ketverius metus. – Kiekvienas toks įvykis suteikia patirties, kitą kartą dar geriau žinosime, ką tokioje situacijoje daryti.“
Pasak ugniagesio gelbėtojo Aivaro Urbonavičiaus, gerai, kad butas buvo pirmame aukšte, nes kitaip būtų reikėję kviesti aukštalipius ir būtų dar sudėtingesnė situacija. „Kuo aukščiau, tuo sudėtingiau. Tada būtų tekę ieškoti kitų sprendimų,“ – pritarė ugniagesys gelbėtojas Marek Gotovecki.
Na, o atidaryti ar išlaužti buto duris, pasak ugniagesių, ne pats sunkiausias darbas, kurį tenka atlikti, didelio streso jis nesukelia. „Žinoma, nemalonu, kai bute randi negyvą žmogų. Mūsų pareiga – atidaryti duris, o į vidų eina policininkai,“ – sakė A. Urbonavičius.
Pamainos vadas V. Paulauskas teigė, jog neretai į butus tenka laužtis, kai juose smurtaujama: „Kartais smurtautojus policininkams tenka raminti elektrošoku. Būna, kad ir ginkluoti vyrai policijos neįsileidžia. Mes pastatome kopėčias ar atidarome duris, o pro jas veržiasi ar pro langą lipa policininkai. Mes ginklų neturime...“
Neretai ugniagesiams tenka gelbėti ir vienus namuose paliktus vaikus. „Būna ir taip, kad mama išeina į balkoną parūkyti ar padžiauti skalbinių, o vaikas užtrenkia duris ir tenka kviesti gelbėtojus,“ – sakė ugniagesys gelbėtojas Igoris Mingaliov.
V. Paulauskas teigė, jog neseniai jie vyko gelbėti trijų mažamečių vaikų, vienų užrakintų namuose. Pagalbą kvietė kaimynai. „Kai atvažiavome, jau buvo atvykusi policija ir greitosios pagalbos medikai. Po valandos grįžo ir mama. Kad vaikai neišsigąstų, reikia mokėti su jais bendrauti. Mes pasišnekame, įjungiame švyturėlius, nukreipiame jų dėmesį. Tad tokiais atvejais mums tenka dirbti ir psichologais,“ – pasakojo jis.
Ugniagesiai turi ir „etatinių“ gelbėjamųjų, kuriuos jau puikiai pažįsta. „Viena moteris Antakalnyje per du mėnesius pro langą grasino šokti jau gal kokius penkis kartus. Kai tik susipyksta su sugyventiniu, atsisėda ant palangės, kojas nuleidžia ir mums tenka vykti gelbėti,“ – pasakojo ugniagesiai. Pasak jų, daugiausia problemų sukelia alkoholis, sunki ekonominė padėtis ir socialinė atskirtis. „Žmogus mano, kad išgėręs pamirš visas problemas, tačiau jų tik daugėja...“ – teigė jie.
Pasak ugniagesio gelbėtojo M. Gotovecki, 2009 m., kai prasidėjo krizė, buvo labai padaugėję atvejų, kai žmonės buvo pasišovę šokti nuo tiltų. „Vos ne per kiekvieną budėjimą važiuodavome jų gelbėti,“ – sakė jis. M. Baniulis teigė, jog ugniagesiams apstu darbo tomis dienomis, kai žmonės gauna pašalpas: „Tuomet iš karto padaugėja iškvietimų. Ir dar jų padaugėja per pilnatį. „Tobula“ kombinacija – pašalpos, pilnatis ir penktadienis. Tada gaisras garantuotas, nes kažkas neblaivus rūkė lovoje ar neatsargiai elgėsi buityje...“
Ugniagesiams tenka budėti ir sprogmenų nukenksminimo vietose. Tuo pačiu metu, kai Kalvarijų gatvėje žmogus grasino susisprogdinti, šios komandos ugniagesiai gavo pranešimą, kad Lvovo gatvėje rastas sprogmuo. „Atvykę išminuotojai jį pasiėmė ir mes kartu su jais važiavome į seną karjerą jo sprogdinti. Žinoma, visą darbą atlieka išminuotojai, mes tik esame pasirengę gesinti,“ – pasakojo ugniagesys gelbėtojas I. Mingaliov.
Gelbėtojai mano, kad jų pamaina – laiminga, mat iš keturių budinčių pamainų vienai paprastai tenka atlikti daugiausia darbų ir gesinti sudėtingiausius gaisrus. „Mūsų teigiama karma, – juokavo jie, – mums tenka tik nekasdieniai įvykiai...“ Vienas jų – vasario mėnesį nuo Neries krantinės Vilniuje atitrūkusi barža. „Tai buvo neeilinis įvykis, - pasakojo pamainos vadas V. Paulauskas. – Tą rytą mes su visomis Vilniaus komandomis dalyvavome gelbėjimo ant ledo mokymuose. Narai ilgai išbuvo vandenyje, sušalo. Po užsiėmimų grįžome į komandą sušilti ir pavalgyti, tačiau nespėjome. Gavome iškvietimą, kad turime gelbėti baržą.“
„Tik pasišildėm maistą, norėjom valgyti – ir vėl į trasą... Vėl teko bristi į vandenį, ledais šokinėti, inkaruoti baržą. Mes visą laiką ėjome jai iš paskos. Prie baržos buvo prikabinti lynai, ieškojome, kur juos užkabinti, o srovė neša. Sustabdyti baržą ne taip paprasta – jos svoris net 100 tonų. Kai barža posūkyje, kur mažesnė tėkmė ir gylis, pradėjo lėčiau judėti, tada ir pavyko ją priinkaruoti,“ – pasakojo A. Urbonavičius. Pasak ugniagesių, dirbusių įvykio vietoje, didžiausias krūvis tuomet ir teko narams A. Urbonavičiui ir Romualdui Avižieniui. „Vos atvykus prie baržos, Romualdas įbėgo į vidų, išvedė žmones, išnešė brangią kompiuterinę įrangą, užgesino krosnelę,“ – pasakojo gelbėtojai. Tądien baržos gelbėjimo operacijoje dalyvavo ir I. Mingaliov, R. Negru, M. Baniulis, M. Gotovecki, M. Kulikov ir V. Paulauskas.
„Mūsų komandos specializacija yra gelbėjimo darbai vandenyje ir po vandeniu. Žiemą gelbėjimo darbus labai apsunkina ledas ir ledonešis. Gelbėtojai eina ir lūžinėja. Kai upė visiškai užšąlą, sudėtinga po ledu ieškoti skenduolio, nes jį greitai nuneša srovė ir surasti jį tikimybė labai sumažėja. O narą laikanti virvė irgi gali nutrūkti, tada srovė nuneš ir narą. Kai sąlygos tampa ypač pavojingos gelbėtojams, negalima rizikuoti naro gyvybe,“ – kalbėjo pamainos vadas V. Paulauskas.
Narai tvirtino, jog upė ne tik žmogų, bet ir automobilį sugeba greitai nunešti. Jiems ne kartą yra tekę ir juos traukti iš vandens: „Neseniai dvi merginos automobiliu įvažiavo tiesiai į Nerį. Jas išgelbėjo praeiviai, o automobilis nuskendo ir nuplaukė. Sudėtingiausia būna ne ištraukti, o surasti tą automobilį. Ir ypač, kai tai tenka daryti naktį. Ir tąkart porą valandų jo ieškojome. Jeigu yra liudininkų, kurie matė, kurioje vietoje automobilis įkrito, tuomet lengviau. Šįkart automobilis į upę įvažiavo prie „Forum Palace“, o radome jį kitoje pusėje už 150-200 metrų priešais Edukologijos universitetą.“
Ugniagesiai gelbėtojai atlieka įvairiausius gelbėjimo darbus. Jiems nuolat tenka patirti išbandymų. Vieną dieną jie traukia iš ledinio vandens žmones, kitą dieną ant rankų išneša vaiką iš gaisro. Kai kurie įvykiai jiems ilgam nugula į širdį. „Kiekvienas iškvietimas – unikalus, vienodų nebūna,“ - tvirtino jie. „O kai visai nėra iškvietimų – tobulas budėjimas...“ – juokavo gelbėtojai. Tačiau radę laisvą minutę ugniagesiai gelbėtojai dalyvauja mokymuose, sportuoja, tobulina plaukimo ir gelbėjimo vandenyje įgūdžius. Taigi tų „tobulų“ budėjimų jiems ne dažnai pasitaiko. Ir, kaip patys tvirtino, kiekvienas jų skirtingai išgyvena matytas nelaimes, sukrečiančius vaizdus ir džiaugsmą dėl išgelbėtų gyvybių.
vpgt.lt