„Standartinė planetų formavimosi teorija teigia, kad Uranas, Neptūnas ir Jupiterio bei Saturno branduoliai susiformavo pritraukiant tik mažus proplanetiniame diske esančius objektus. Jie neturėjo patirti jokių didelių susidūrimų“, – teigia tyrimo vadovas Alessandro Morbidelli iš Nicos observatorijos Prancūzijoje.
„Faktas, kad Uranas patyrė bent du susidūrimus, leidžia manyti, kad tokie susidūrimai didelių planetų formavimesi buvo įprasti. Taigi standartinė teorija turi būti peržiūrėta“, – pridūrė mokslininkas.
Uranas mūsų Saulės sistemoje yra tikras keistuolis. Jo sukimosi ašis pakrypusi 98 laipsniais, o tai reiškia, kad jis iš esmės sukasi gulėdamas ant šono. Jokios kitos planetos pasvirimo ašis jam nė iš tolo neprilygsta. Jupiteris pasviręs 3 laipsniais, Žemė – 23, rašo SPACE.com.
Mokslininkai ilgą laiką manė, kad Uraną ant šono parversti galėjo stiprus smūgis. Tvirtinta, kad tokią žalą padarė vienas objektas, keletą kartų didesnis nei Žemė. Tačiau atlikę kompiuterines simuliacijas, A. Morbidelli vadovaujami mokslininkai mano suradę geresnį paaiškinimą.
Pirmiausiai tyrėjai modeliavo vieno susidūrimo scenarijų. Jie nustatė, kad susidūrimas greičiausiai nutiko ankstyvaisiais Saulės sistemos laikais, kai Uraną vis dar supo dujų ir dulkių diskas, iš kurio galiausiai susiformavo jo palydovai.
Po didžiulio susidūrimo, diskas būtų turėjęs persiformuoti aplink Urano naują, labai pakrypusią pusiaujo plokštumą. Palydovų posvyris turėtų būti toks pats, kaip ir Urano, o taip iš tiesų ir yra.
Tačiau simuliacijos pateikė ir staigmeną, teigia tyrėjai. Jei būtų buvęs tik vienas susidūrimas, Urano palydovai judėtų atbuline kryptimi, skriedami į priešingą pusę nei dabar.
Norėdami paaiškinti neatitikimą, mokslininkai šiek tiek pakeitė simuliacijų parametrus. Jie nustatė, kad mažiausiai du mažesni susidūrimai geriau paaiškintų palydovų judėjimą. Taigi ankstyvoji Saulės sistema greičiausiai buvo daug nepastovesnė ir audringesnė vieta nei manyta.
