„Tai ne to­kia par­ti­ja, kaip per pa­sau­lio čem­pio­na­tą - trun­ka tik 15-20 mi­nu­čių. Bū­na, kad tik 5 mi­nu­tes žai­džia va­di­na­mą­jį bli­cą, ta­čiau tuo­met vi­siš­kai nė­ra lai­ko gal­vo­ti. Tai, ga­li­ma sa­ky­ti, jau ne žai­di­mas“, - aiš­ki­na po­nas Adol­fas (taip pri­sis­ta­tė), vie­nas iš šach­ma­tų dvi­ko­vos sir­ga­lių. „Net gy­dy­to­jai pa­ta­ria: no­rint, kad sme­ge­nys dirb­tų, rei­kia žais­ti šach­ma­tais. Tai net nau­din­giau nei spręs­ti kry­žia­žo­džius.“

Kol vyks­ta par­ti­ja, po­nas Adol­fas pa­sa­ko­ja, kaip nu­ti­ko, kad vie­no in­te­lek­tu­a­liau­sių pa­sau­lio žai­di­mų en­tu­zias­tai vie­tą jam pa­rin­ko prie Kal­va­ri­jų tur­gaus, ir dar po at­vi­ru dan­gum. Pa­si­ro­do, kad šach­ma­ti­nin­kai 5 ar net dau­giau me­tų žai­dė tur­gu­je, ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu iš jų pra­dė­ta rei­ka­lau­ti, kad mo­kė­tų rin­klia­vą už už­ima­mą vie­tą. 

„O už ką mes tu­rė­tu­me mo­kė­ti? Lie­tus ly­ja mums ant gal­vų. Jei ten bent pa­tal­pos, ap­švie­ti­mas, šil­dy­mas bū­tų, tuo­met su­pran­tu, tuo­met taip“, - prie­žas­tį, dėl ku­rios „emig­ra­vo“ iš tur­gaus, aiš­ki­na po­nas Adol­fas. „Pra­šau, pa­ra­šy­ki­te, kad žmo­nės vargs­ta, krū­muo­se pri­vers­ti žais­ti - juk tai ne­rim­ta.“

Ki­ti sir­ga­liai pri­si­me­na, kad tur­gu­je šach­ma­ti­nin­kai bu­vo sa­vo­tiš­ka tu­ris­tus pri­trau­kian­ti at­rak­ci­ja. 

„Tu­ris­tai iš Len­ki­jos ir Vo­kie­ti­jos at­ei­da­vo mū­sų fo­to­gra­fuo­ti - pas juos tur­gu­je šach­ma­tais nie­kas ne­žai­džia“, - su pa­si­di­džia­vi­mu sa­ko Hen­ryk Da­nov­ski. Re­tai žai­džia su „Kal­va­ri­jų kom­pa­ni­ja“ - ma­žai kas no­ri su juo su­si­rung­ti, nes daž­niau­siai lai­mi. Ta­čiau at­ei­na pa­žiū­rė­ti, pa­sirg­ti. Sa­ko, pats da­ly­vau­da­vo rim­tuo­se tur­ny­ruo­se, ku­riuo­se už da­ly­va­vi­mą bū­da­vo ima­mi mo­kes­čiai (kar­tais ir po 100 li­tų), ta­čiau už tai bū­na ir di­de­li pri­zai. To­kiuo­se ren­gi­niuo­se kar­tu su su­au­gu­siai­siais da­ly­vau­ja ir vai­kai. 

„Pa­ban­dyk lai­mė­ti prieš to­kius vai­kus - jie su kom­piu­te­riu žai­džia, tre­ni­ruo­ti“, - apie da­ly­va­vi­mo šach­ma­tų tur­ny­ruo­se niu­an­sus pa­sa­ko­ja po­nas Hen­ryk. Sa­ko, kar­tu su ki­tais šach­ma­tų mė­gė­jais iš Kal­va­ri­jų gat­vės prieš 5 me­tus va­žia­vo į Ne­mė­žį - ten mo­kyk­lo­je vy­ko šach­ma­tų var­žy­bos, ku­rio­se po­nas Hen­ryk iš­ko­vo­jo III vie­tą. Iki šiol na­muo­se tu­ri tuo­met lai­mė­tą tau­rę. 

„Ta­čiau ten, Ne­mė­žy­je, mėgs­ta šach­ma­tus. Oi, kaip ge­rai jie žai­džia“, - pri­si­me­na anuos lai­kus po­nas Hen­ryk ap­gai­les­tau­da­mas, kad da­bar to­kie tur­ny­rai ne­be­vyks­ta. Anot jo, trūks­ta rė­mė­jų, ku­rie my­lė­tų šį žai­di­mą ir no­rė­tų jį po­pu­lia­rin­ti fi­nan­suo­da­mi pa­na­šius ren­gi­nius. 

Šach­ma­tų par­ti­jos Kal­va­ri­jų gat­vė­je vyks­ta kas­dien. Va­sa­rą daž­niau­siai žai­džia­ma iki vė­lu­mos, žie­mą šach­ma­ti­nin­kai iš­si­skirs­to iki 15 va­lan­dos. Pa­sak po­no Adol­fo, žais­ti pas ką nors na­muo­se ne­bū­tų ge­ras spren­di­mas - gry­na­me ore ge­riau. 

„Kad šal­ta, spei­gas? Nie­ko to­kio. Vi­sas ba­ci­las iš­nai­kins“, - juo­kau­ja po­nas Adol­fas. Esą na­miš­kiai jam pre­ten­zi­jų dėl po­mė­gio ne­tu­ri - jau pen­si­nin­kas, na­muo­se dar­bo ne­daug, o po­mė­gis žais­ti šach­ma­tais - tai kur kas ge­riau nei ger­ti svai­giuo­sius gė­ri­mus. 

Sir­ga­liai - tai, anot po­no Adol­fo, ne pa­sy­vūs žiū­ro­vai, o šach­ma­tų ži­no­vai, ku­rie ir pa­tys su­ge­bė­tų su­žais­ti. 

„Ne­sa­me šach­ma­tų meist­rai, tik šach­ma­tų fa­na­ti­kai. Ki­ti mėgs­ta mu­zi­ką ar ką nors ki­tą, o mes - šach­ma­tus“, - api­ben­dri­na po­nas Adol­fas. 

Vilniaus krašto savaitraštis
Ali­na Sta­ce­vič